Nuogąstavusiesiems, jog dėl masinių kirtimų Lietuva gali likti be miškų, tenka prikąsti liežuvius: šalyje sodinamų miškų plotai auga kaip ant mielių, želdinti medynus norima ne tik skurdžiose, bet ir derlingiausiose žemėse. Miškų veisimo bumo priežastys žemiškos – už apželdintus plotus mokamos solidžios išmokos. Tačiau dėl gausios paramos kai kurie jaunų miškų savininkai gali ilgai raugėti…
Vilioja tūkstančiai
Daug metų populiarinta nederlingų žemių apsodinimo mišku veikla įtraukė ne vieną dešimtį mūsų rajono žemių savininkų. Ypač sparčiai jų skaičius ėmė augti pernai: norėta mišku apželdinti nederlingą žemės ūkio paskirties žemę, apleistus ir krūmais apaugusius plotus, pageidauta mišką sodinti net melioruotose bei aukšto derlingumo žemėse. Tačiau pastarajai veiklai leidimai neišduoti. Per šiuos metus žemių turėtojai mišku apsodino beveik 150 ha, medynai įveisti 31 sklype. Tokio didelio susidomėjimo priežastis – supaprastinta paraiškų paramai gauti teikimo tvarka ir baudų už neprižiūrimus plotus grėsmė.
Tačiau naujo miško šeimininkai turėtų nepamiršti, kad niekas nieko gyvenime veltui neduoda: už gautą paramą tenka griežtai atsiskaityti.
Žemių savininkai, pasodinę mišką žemės ūkio paskirties žemėje, skundėsi pernelyg dideliu Nacionalinės mokėjimo agentūros (NMA) kontrolierių reiklumu. Jie piktinosi, jog kelis kartus tikrinami želdinių plotai, kilo nemažai nesusipratimų dėl želdinių kokybės vertinimo. Tikrintojai į tokius priekaištus atšauna: mažiau nesusipratimų kiltų, jeigu rengiant ir įgyvendinant miško želdinimo projektus būtų skrupulingai laikomasi reikalavimų.
Rėmai
Miškas negali būti įveisiamas didesniame plote, nei nurodyta šios veiklos leidime. Beje, šis plotas turi būti ypač tiksliai atmatuotas ir kampuose pažymėtas stulpeliais. Prieš įgyvendinant projektą želdavietėje reikia matomais ženklais pažymėti neželdinamas juostas, besiribojančias su kaimynų sklypais, melioracijos kanalais, kitais įrenginiais. Želdynus privalu prižiūrėti pagal nustatytą tvarką, nunykusius jų plotus – atsodinti.
Žemės savininkai ar jų pasamdyti specialistai įpareigoti atsakingiau rengti miško želdinimo ir žėlimo projektus, o juos tvirtinantieji – atidžiau projektus vertinti. Mat nuo projektavimo kokybės, parinktos želdinių rūšinės sudėties ir rūšių išdėstymo, apsaugos ir priežiūros priemonių labai priklauso būsimų želdinių kokybė.
Ne kartą pasitaikė, kai, susigundę didesnėmis išmokomis, žemių savininkai nepaisė specialistų rekomendacijų ir pageidavo savo sklypuose veisti tas medžių rūšis, kurios jų žemėse neperspektyvios, rinkosi pigiausias sodinimo ir priežiūros technologijas.
Vejasi paramos „uodega“
Rajono Aplinkos apsaugos agentūros vedėjo pavaduotojas Sigitas Prievelis, tikrinantis žemės ūkio paskirties žemėje įveistus miškus ir jų priežiūros kokybę, sako, jog nuo 2004–ųjų, kai rajone įsisiūbavo žemių želdinimas mišku, žmonės jau perprato visas šios veiklos subtilybes: projektai rengiami atsakingai, želdiniai prižiūrimi pagal reikalavimus. Vis dėlto keletui šios veiklos pionierių, mišką veisusių 2004–2006 m. paramos laikotarpiu, gresia didelė bėda. Mat šiemet sugriežtintos sankcijos už miško želdinimo tvarkos pažeidimus: jei neatitiks projekte nurodytų ir pasodintų medžių rūšių tankis, jei kitų rūšių augalai stelbs projekte nurodytųjų rūšis, parama bus nutraukiama, o jos gavėjas privalės sugrąžinti visas miško priežiūros ir apsaugos išmokas, kurias NMA buvo išmokėjusi.
Anot p. Prievelio, blogiausia tai, kad dalis mūsų ūkininkų, savo žemėse miškus įveisusių 2004-2006 m., pasikliovė tuo metu rajone miško veisimo paslaugą teikusia vienintele firma – kooperatyvu „Rokiškio šilas“. Jo sodintuose plotuose yra didelių projektų neatitikimų, o pati firma bankrutavo ir paliko savo buvusius klientus didelėje bėdoje.
Pasak p. Prievelio, dalyje „Rokiškio šilo“ sodintų želdynų jau pavyko pašalinti trūkumus, tačiau keli sklypai gali rimtai užkliūti. „Skaudžiausia, kad visa parama atiteko mišką aplaidžiai įveisusiai firmai, o ją dabar turės grąžinti želdynų savininkai, šių išmokų nė akyse neregėję“, – dėstė p. Prievelis. Pasak jo, tokių miškų šeimininkai turėtų konsultuotis su specialistais ir kaip galima greičiau atlikti įmanomas korekcijas.
Apetitas gali atsirūgti
Europos Sąjungos skiriamos lėšos skatina ūkininkus jiems nebereikalingas ar nenaudojamas žemes apsodinti mišku. Pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 m. programos priemones teikiama parama naudinga ne tik ūkininkams, bet ir kraštui: jos dėka gerinamas šalies kraštovaizdis bei kovojama su aplinkosaugos problemomis.
Ūkininkui skiriamų išmokų dydį lemia žemės, kurioje bus veisiamas miškas, palankumas ūkininkauti: tinkamose ūkininkauti vietovėse kompensuojama 70 proc. vidutinių miško įveisimo išlaidų, mažiau palankiose – 80 proc. Mokama parama priklauso ir nuo sodinamų medžių rūšių. Solidžiausios išmokos už ąžuolynus: vien už 1 ha šių želdinių vienkartinė išmoka siekia 16 tūkst. litų. Tačiau mūsų rajono žemės ąžuolynams nėra palankios, todėl sodinti juos mūsų krašte labai rizikinga. „Ūkininkai turėtų išsiaiškinti, kurios medžių rūšys yra tinkamiausios dirvožemiui. Kai kurie pareiškėjai elgiasi neatsakingai – veisia miškus, už kuriuos mokamos didesnės išmokos, neatsižvelgdami į tai, ar dirvožemis iš tikrųjų yra tinkamas pasirinktos sudėties miškui veisti. To daryti nereikėtų, nes jei sodinukai neprigyja ar žūva, gautos išmokos turi būti grąžinamos“, – aplinkosaugininkas ragino įvertinti riziką ir nesigundyti didelėmis išmokomis.
Istoriniame miškininkų kalendoriuje – ir rokiškėnai
Generalinė miškų urėdija kasmet išleidžia miškininko kalendorių. Jame – augalų, gyvūnų ir gamtos reiškinių fotografijos.
2012-ųjų kalendorius – ypatingas, mat jo nuotraukos atspindi praėjusio šimtmečio miško darbų evoliuciją nuo pat 1920 m.
Rugsėjo mėnuo papuoštas mūsų krašto nuotrauka: Rokiškio miškų urėdijos medelyne miškininkas Stanislovas Šakūnas moko sodinukų auginimo paslapčių mokyklinės girininkijos mokinius.
Apie medžius imigrantus
Mokslininkai, tyrinėjantys mūsų šalies miškuose augančius medžius, sudarė svetimkraščių medžių sąrašą. Jame – 53 sumedėjusių augalų rūšys.
Svetimkraščiai medžiai ir krūmai, sukuriantys savitą aplinką ir mikroklimatą, keičia įprastines miško žolinių augalų ir samanų bendrijas, netgi ima dominuoti.
Iš spygliuočių augalų seniausiai Lietuvoje pradėti auginti maumedžiai. Aptinkamos 9 jų rūšys. Dažniausios jų – europinis bei lenkinis jo porūšis, sibirinis, rusinis bei hibridinis. Maumedžiai sparčiai auga, o jų mediena patvari, todėl Lietuvos miškininkams nuo seno rūpėjo jų veisimas. Žiedadulkių tyrimai rodo, kad europinis maumedis Lietuvoje augo dar priešistoriniu laikotarpiu.
Pajūrio kopoms apželdinti ir sutvirtinti auginama kalninė pušis. Ji miškuose buvo įveista dar prieš Antrąjį pasaulinį karą. Jam pasibaigus Lietuvos miškuose buvo veisiama Bankso pušis. Tačiau paaiškėjo, kad ji netinka, nes auga lėtai, o jos mediena menkavertė.
Iš kitų spygliuočių mūsų šalies miškuose dažniau auginamos pocūgės.
Europinis kėnis dažniausiai sutinkamas parkuose. Prieš Antrąjį pasaulinį karą miškuose mėginta veisti sibirinį kėnį, tačiau šis neišlaikė savaiminių medžių konkurencijos.
Baltoji eglė veista miške ties Juodkrante ir Nida retame pušies ir eglės medyne, tačiau čia ši rūšis palaipsniui nyksta. Baltosios eglės 2,5 ha medynėlis pasodintas ir Alytaus girininkijoje. O štai dygioji eglė miškuose auginama retai. Jų medynėlius galima pamatyti prie Naujosios Vilnios ir Ąžuolijos miške (Utenos r.)
Lietuvos miškuose buvo veista veimutinė pušis, tačiau pastaruoju metu dėl medžių ligos – veimutrudės daromos žalos ši rūšis neveisiama.
Iš lapuočių medžių Lietuvoje bene daugiausia auginamas raudonasis ąžuolas. Šalies miškuose yra 79 sklypai, kuriuose šis medis auga. Grynųjų raudonojo ąžuolo medynų yra apie 9 ha.
Paprastasis bukas šalies miškuose auginamas negausiai. Jis dažniau sutinkamas vakarinėje ir šiaurinėje Lietuvos dalyje. Mūsų rajonas šiam augalui nepalankus: šaltomis žiemomis bukai apšąla arba žūva. Grynų, didesnių nei 1 ha, buko medynų Lietuvoje nėra.
Iš kitų svetimkraščių lapuočių miškuose negausiai veista baltažiedė robinija. Šiuo metu ji yra sulaukėjusi ir plinta savaime.
Vėlyvoji ieva anksčiau buvo veisiama sausuose pušynuose, o didžialapių liepų ir platanalapių klevų aptinkama daugelyje miškų, mat šie medžiai plinta savaime.
Aldona MINKEVIČIENĖ
