Šią savaitę mūsų ir Jūsų laikraštis šventė gimtadienį – „Gimtajam Rokiškiui“ – 73 metai. Tai daug ar mažai? Jeigu skaičiuotume žmogaus gyvenimo metus, tai būtų graži branda, kai vaikai jau užaugę ir džiaugiamės anūkais, gal net proanūkiais. O laikraščiui – kitaip. Čia ne metai esmė. Unikalu, kad tiek metų „Gimtasis…“ yra, jis mylimas, turi savo skaitytoją. Laikraščio, kaip ir žmogaus, gyvenime būta visko: santvarkų, savininkų kaitos, keitėsi pavadinimas, tačiau nesikeitė viena ir svarbiausia – siekis būti informacijos šaltiniu.
Galima meiliai mūsų vadinamo „Gimtuko…“ neskaityti, pykti ant jo, tačiau gera žinoti, kad neretai žmogui laikraštis yra paskutinė galimybė surasti tiesą ar apginti savo teises. Gal paskui ne kiekvienas prisimena ačiū pasakyti, tačiau taip jau gyvenime būna, kad darydamas gerą darbą negalvoji apie atlygį.
Jau geras pusmetis telefonu sulaukiu vieno „slapto gerbėjo“ žinučių. Bent kartą per savaitę jis išreiškia savo pastebėjimus apie mūsų kasdienį gyvenimą, korupciją, kodėl mažėja žmonių, bet nemažėja valdininkų. Tai jo mintys, jo pamąstymai. Iš pradžių lyg ir nejauku buvo gauti tokias žinutes, bet, kita vertus, gal tai vienintelis būdas su kažkuo pasidalinti savo mintimis – niekas taip baisiai nežudo žmogaus kaip vienatvė. O kai turi kam parašyti, tai vis šiokia tokia paguoda.
Laikraštis negyvuotų, jeigu nebūtų rašančiųjų. Tai labai svarbi grandis ir tik nuo jos priklauso, ar bus įdomu skaityti, kiekvienas ras tai, kas būtent jam artima. Kaip ne kiekvienas gali būti gydytoju, taip ne kiekvienam duota rašyti. Ne veltui atsirado posakis, kad laikraščiu galima užmušti ne tik musę, bet ir žmogų. Taigi, rašyti pirmiausiai yra didžiulė atsakomybė, gal todėl ne vienas praktikantas, per vasarą paragavęs žurnalisto duonos, pradeda rimtai galvoti, ar tai tikrai jo pašaukimas. Ne kiekvienas gali kasdien būti kitų bėdų klausytoju ar neprarasti savitvardos, kai aistros liejasi per kraštus. Čia niekuomet nebūna dviejų vienodų darbo dienų, o pradėjęs maketuoti laikraštį dar nežinai, ar dienos pabaigoje neatsiras naujų, svarbių temų ir teks kažką pakeisti. Tai lyg tas bičių avilys, kuriame triūsia bitutės – gal ir su geluonimi, tačiau po trupinėlį korį pildydamos medumi. Tas nektaras, virsiantis medumi, esate jūs, mūsų skaitytojai. Jūsų pasiūlytos temos, išsakytos nuoskaudos, nuoširdūs pokalbiai yra patys vertingiausi, patys įdomiausi. Ar kas iš aplinkinių kaimelių, miestelių beatvyktų į kaimuose rengiamas šventes, jeigu apie jas nebūtų parašyta laikraštyje? Gal ir atvyktų, bet dauguma nežinotų. Ir ne tik šventės žmones suburia.
„Aš laikraštį pirmiausia skaitau nuo mirusiųjų sąrašo. Ten randu vis daugiau pažįstamų pavardžių. Jeigu jo nebūtų, net nežinočiau, kad anapilin iškeliavo“, – prisipažįsta į redakciją užsukęs mūsų skaitytojas. O kiek skambučių sulaukėme, kai buvo dingę tie liūdnieji sąrašai… Jie atsirado ir vėl, bet tik supratingų ir plačiau matančių žmonių dėka. Gaila, kad dar ne visi taip galvoja: neteikti informacijos laikraščiui – pirmiausia negerbti bendruomenės, kurioje gyveni, nes laikraštis – ne redaktoriaus, žurnalistų, o mūsų visų. Jeigu jis bus vieno žmogaus, vienos partijos, bus neįdomus, priklausomas.
Laikraštis, ne pinigas, kad visi jį mylėtų. Laikraštis pirmiausia yra informacijos šaltinis, o informacija vieniems gali patikti, kitiems – nelabai. Nors nuolat kartojama, kad dviejų tiesų nebūta, tačiau dar neretai labai to norėtųsi. Su savo tiesa ateiname čia kiekvienas, tačiau ne kiekvienas sugebame išgirsti ir tą kitą pusę, kuri, kaip paaiškėja, būna teisesnė. Neturėtų galioti principas, kad teisus tas, kuris garsiausiai šaukia. Čia kalbu apie tą mūsų sunkiąją darbo pusę, kai į teisybės paieškas tenka įsitraukti ir žurnalistams.
Bet visuomet yra ir ta, šviesioji, pusė. Smagu girdėti, kai laikraščio žurnalistus kaimo bendruomenės priima su džiaugsmu ir apie savo gyvavimą jiems papasakoja tokių dalykų, supažindina su tokiais žmonėmis, kad tos istorijos sudomina net šalies spaudą. Tik nuoširdus bendravimas duoda tokių puikių rezultatų.
Esame gyvi tol, kol reikalingi jums, skaitytojams, todėl džiaukimės, liūdėkime, sielojamės dėl nesėkmių kartu. O jeigu ir supyksime, tai kaip šeimoje trumpam ir be nuoskaudos širdyje: visi esame žmonės, neklystančiųjų nėra.
