Kai tik manęs paklausia, ką veiki, visuomet atsakau – gyvenu. Dar ir kelis kartus pakartoju – gy-ve-nu. Na, kaip kitaip, Bičiuli, galima atsakyt į kvailus klausimus. Ar ne taip? Argi gyvenimas nėra ko tai veikimas? Ar būtinai reikia dirbt ir tik tada jaustis, kad gyveni? Nebūtinai… Na, žinoma, jeigu tu turi dirbt tam, kad gyvent ir išgyvent, tai jau kitas dalykas. Užjaučiu. Bet… Bet, kita vertus, o ko čia turiu ką nors užjaust? Manęs irgi niekas neužjautė, kai daugiau nei keturias dešimtis metų dirbau, dirbau ir dirbau… Savo atidirbau, todėl dabar beliko tik gyvent. Va taip vat, Bičiuli, – gyvent. Ir gyvenu… Žiemą, iš bėdos, mieste laiką leidžiu. Ten, turiu tau pasakyt, Bičiuli, nekas, labai net nekas. Nuobodu. Tik ir „šlifuoji“ šaligatvius pirmyn, atgal ir vėl viską iš pradžios, ir lauki pavasario. Na, dar kokion vienon kiton parodon užsuki, kino teatran. O pavasarį prasideda tikrų tikriausias gyvenimas. Ateina laikas kaiman važiuot, į Antanašės trobelę. Jetau, jetau ilgai lauktas ir išlauktas laikas atėjo! Šiemet kaimukan patekome pačiu laiku. Viskas labai anksti ir vos ne vienu laiku žydėt pradėjo, paukščiai ir tie anksti parskrido – ir akims, ir ausims atgaiva. Va, tai gyvenimas! Tikrasis. Viską aplink žvilgsniu „glostai“, kiekvieno paukščiuko klausiasi…
Tau, Bičiuli, matau smalsu, kaip to pensininko diena prasideda ir baigiasi. Tuoj tau viską paaiškinsiu, slėpti neturiu ko. Tai va. Paprastai keliuosi „su Saule“, neretai net ir dažniau už ją pakylu. Tyliai, tyliai, kad Gyvenimo Draugės nepabudint, užkaičiu kavinuką, sumuštinuką susitepu… Šalia trobos auga didžiulė kriaušė, o po ja senų seniausiai esu stalą tvirtą sumeistravęs. Tai va, pusryčiauju ir kavute miegus vaikau po kriauše, stebiu kitoje kelio pusėje danielių bandą ūkininko pasėliuose besiganančią, klausausi mūs raistelyje gerves trimituojančias, gandras irgi šalia manęs, pievoje, pusryčių ieško… Ko ne „dolce vita“, saldus gyvenimas, pasak italų? Užkabinu trobos duris… Draugė dešimtą sapną sapnuoja… Pasiimu fotoaparatą ir mašinon, ir kelionėn. Tą mano keistenybę Draugė „berazumiu“ vadina, o kaimynė kadais mane net ir „navatnu“ yra pavadinusi. Na, navatnas tai navatnas, berazumis tai berazumis, bet man toks gyvenimas patinka. Kalnočių piliakalnis saulėtekyje dailininko teptuko vertas – apačioje Apeikos upeliukas rūke skendi, kaimo sodyba su gandralizdžiu joje, kaip ant delno iš aukštai matosi… Kitapus kelio, raiste, gulbės giesmininkės vaikus peri, gervės su gerviukais po pievą slampinėja… Pasaka, ne gyvenimas. Nuo Bajorų kalvos net Duokiškio vėjo malūnai, rūke skendintys, matosi, šernas šalia praskuodžia, kitas pupose ganosi, vanagai išdžiūvusiuose beržuose sutūpę žvalgosi, iš ko čia gyvenimą atimt… Gyvenimas. Bajoruose ant laidų sutūpęs pulkas kiauliukių Saulę kartu su manimi pasitinka. Kodėl jas ornitologai kiauliukėmis vadina, nežinau, bet žinau, kad jos nekriuksi, o gražiai gieda… Va, taip. Grožiuosi tokiu gyvenimu. Kriaunų balose garniai varlinėja, netoliese baltašiknės stirnos pasislėpusios javuose mane stebi – koks čia navatnas žmogėnas taip anksti po laukus klajoja… Bičiuli, tu tik negalvok, kad aš vien tik „šventa dvasia“ gyvas ir tik po laukus slampinėju visus ir viską fotografuodamas. Visiškai ne. Turiu ir daržiuką 8×5 metriukų, kuriame visko pakanka – cibuliai, česnakai bujoja, bulves jau kasu… Šiltnamiuke agurkus skabau ir šaltibarščius skaninu, morkelės, burokėliai, moliūgėlis ir cukinukė… Visko pas mus yra. Gyvenimas toks, skrandį pamalonint reik. Jai ko pristingu, tenka Obelių „Aibėn“ pavažiuot. Stebiuosi, neatsistebiu… Kaip panaikino prieš keletą mėnesių Vytauto gatvėje „gulintį policininką“, taip jo ir nesugeba vėl paguldyti, prieš mėnesį panaikino sovietinius elektros stulpus dalyje gatvės, kitai daliai „rankos per trumpos“. Vytauto gatvė ir atrodo „nei skusta, nei lupta“ – vienoje pusėje eurostandarto elektros stulpai, kitoje GOST betoninis standartas vidury šaligatvio stūkso. Matyt, kaip ir Vilniaus nacstadionui pinigų pritrūko, o gal viskas šalies gynybai dabar skiriama. Nežinau, Bičiuli, o ir nervų gaila viskuo domėtis – gyvent reik. Reik, tai reik, bet prie „Aibės“, norėdamas sustot, turi duobėtame kieme ratus sukt dulkes keldamas. O po lietaus net ir su guminiais batais krautuvėn tenka eit. Va, taip vat. Nesinervuoju – visos ligos nuo nervų, o gyvent norisi. Bet galėtų šeimininkai asfaltą patiest… O gal vėl viskas šalies gynybai? Kaip manai, Bičiuli? Kitapus Našio Mažeikių miškas, kuriame net pokaryje Obelių mūšis buvęs. Buvęs, tai buvęs, bet dabar tas miškas jau gentvilioko rankose, jau miškas akyse nyksta. Ten, kur voveruškos, baravykai dygo, ten išklampota dykynė beliko – kalnai kelmuoti pakalnės nuplikę, pasak Baranausko. O gal viskas geram tikslui? Joninės praėjo, dienos trumpėt pradėjo… Ateis rudenėlis, šaltos pilkos dienos… Ateis rinkimų metas… Gyvenam toliau… Ate, Bičiuli!!!
Autorius Kęstutis KADŪNAS
