Tiesa, dar per kokį kanalą Beatos virtuvėj kokia pupytė lakuotais nagučiais moko, kaip reikia itališką pastą iš makaronų gamint. Italas Gian Luca Demarco iš gėdos raudonuotų… Tuštybių mugė ir nuobodybėėė! Prisiverti dar, kaip aš vadinu, „šunų takais“, keletą kilometriukų sveikatos dėlei nueit ir… viskas. Jokios sveikatos, tik svoris auga…
Štai tokį gyvenimą, Bičiuli, gyvenome mudu su Drauge gerą pusmetį TEN.
Dabar jau gyvename ČIA – kaimuke, šalia mielo miesteliuko Obelių. Va taip vat, Bičiuli. O ČIA jau visai kas kita, čia joks ne egzistavimas, bet tikrų tikriausias gyvenimas. Va, tu paklausyk… Klimatas šyla? Šyla, nėra jokių abejonių – kriaušės, vyšnios keletu savaičių anksčiau žydėt pradeda. Jeigu šalnos nenušaldys, daug vyšninės rudeniop turėtų gautis… Daržą sudrapakuot reikia? O kaip kitaip, juk bulves, svogūnus dirvon užkast reik. Taip ir judi ČIA visą dieną. Ir nereikia jokiais „šunų takais“ be tikslo šliaužiot, kaip TEN būdavo, o ir svoris kur tai dingsta… O kur dar rūpesčiai su šiltnamiuku? Ridikėliai raudonuoja, špinatai ne tik į salotas šalia ridikėlių gula, bet ir šaldiklin, trintuvėj sutrinti, žiemos laukia… vitaminas, toksinus šalinantis. Šalnos naktimis… Rūpestis, kaip agurkų „fliancus“, pas braliukus latvius Subatėj pirktus už aštuonias dešimtis centukų, kai Rokiškio turguj „flianciukas“ du euriukus kainuoja, išsaugot… Žvakeles nakčiai uždegu šiltnamy, gal padės „flianciukams“ gyvastį išsaugot.
Štai taip, Bičiuli, ir gyvenam ČIA. Čia TV nesinori žiūrėt, čia karo nėr, čia stačiamalkį prakuri, į ugnelę žiūri, gyvenimu džiaugiesi… Ryte gervių trimitavimas iš lovos išverčia. Sėdi mašinikėn, ant kaklo fotoaparatuką pasikabini ir… pasileidi laukais. Kriaunų laukuose „baltašiknės“ stirnos žolę rupšnoja, Lašų pievose gulbės giesmininkės gieda, Zarinkiškio kalvose jūrinis erelis pelėnų tyko… gervės trimituoja.
Pabosta laukais lakstyt, nuleki iki Obelių malūno ir kokį kepsnį ar blyną suvalgai, nori kavutės – iki Rokiškio „Pupelės“ pavažiuoji. Jau su vienu kitu ir pasilabini, tau kiti irgi nusišypso… Palaima, bet…
Bet , Bičiuli, kaip sakoma, „šaukštas deguto statinę medaus pagadina“. Čia aš tau apie mišką, kuris pro mano trobą vis važiuoja, važiuoja ir… išvažiuoja. Tu nepatikėsi, bet diena dienon po dešimtį ir daugiau miškavežių, rąstų ir rąstelių, pilnai prikrautų, pravažiuoja. Gerokai nervuoja mane toks vaizdelis. Tačiau, kaip dainoj dainuojama – „mažas esi ir pakeisti nieko negali“, ypač, jeigu minkštuose valdžios krėsluose kvailiai nieko apie mišką nesuprantantys, o save „politinio pasitikėjimo pareigūnais“ tituluojantys, tupi.
O kieme rojaus obelėlė raudonais žiedais apsipylusi, joje visokios zylutės, žaliukės, raudonuodegės straksi… Varna inteligentiškai prie kaciokės Pilkės bliūdelio atkrypuoja ir karosiukus, kuriuos kūdroj pagavęs buvau, pavogti taikosi… Rytinę kavutę verandoj gurkšnojant, ežiukas pro šoną prapupsi, špokai į inkilus visokias plunksneles neša… Pievoje girinės tulpės, dar iš Antanašės Romerių dvaro laikmečio paplitę, akis savo geltonumu džiugina, o ir gyvenimu džiaugiesi…
Štai, Bičiuli, kokius skirtumus matau tarp gyvenimo TEN ir ČIA. Tau spręsti, kur smagiau, bet man toks klausimas nekyla. Ate!
Kęstutis KADŪNAS
