- Nerėk „Meška!!!“ – ji jau seniai nieko negirdi.
- Būk ramus – ji nejudės, net jei tu labai gražiai paprašysi.
- Jei turi sumuštinį – pasilaikyk sau. Iškamšos nevalgo.
- Tiesioginis akių kontaktas leidžiamas. Jei meška mirktelėjo – gal laikas pailsėti?
- Jei girdi riaumojimą – tikėtina, kad tai vaikai ekskursijoje.
- Jei meška patinka – pasidaryk asmenukę ir pasidalink su žyma #meškarokiškyje.
- Drąsiai atsuk jai nugarą ir nueik prie kasos įsigyti muziejaus lankytojo bilietą.“
Kai perskaičiau tai, dar nebuvau matęs tos „meškos bangos“ Lietuvos reklamos pasaulyje. Bet net ir pamatęs ją, džiaugiuosi muziejaus viešaisiais ryšiais, nes kitur meška tik kompiuteriu įfotošopinta, o mūsiškė – tikra.
Nuostabiai pasišaipyta iš žmonių baimių ir dar muziejus pareklamuotas.
O juk baimės akys didelės. Jau grybauti į mišką susiruošusių teiraujamės, ar meškų nebijo, bitininkų klausinėjame to paties, o anądien per radiją išgirdau, kad kai kurie įsibaiminę bemaž suskaičiavo, jog Lietuvoje gyvena apie 30 meškų (Latvijoje apie 150, Estijoje, kur net leidžiama vieną kitą sumedžioti – apie 300). Greičiausiai gerokai mažiau, bet net jei ir 30, sutikti mešką vis dar ne kiekvienam pavyksta. Kitas dalykas, kad žmogiena nėra meškų delikatesas ir žmonės jas medžioja dažniau negu atvirkščiai. Anądien kažkokie drąsuoliai vaikėsi mešką po Vilnių. Ir ką? Aš meškos vietoj tikrai juos būčiau bent pagąsdinęs, o ši išsigando motorizuotų drąsuolių.
Bijai meškos – neik į mišką, kaip sakoma. Aš eisiu, nes visi jau kelia į socialinius tinklus pirmųjų grybų nuotraukas. Prieš keletą dienų buvau pusvalandžiui miške pasivaikščioti, bet gal ne po tas vietas vaikštinėjau, nes nieko neradau. Bet ir vėl ateinantį savaitgalį eisiu. Pasiėmęs peilį, be abejo. Peilį grybams, jeigu ką.
Dar visokias baimes turiu progos pastudijuoti šunį vedžiodamas. Žmonės, o ypač vaikai, labai įvairiai į šunis reaguoja. Artėjantys link paauglystės dažniausiai paklausia, ar galima paglostyti. Labai teisingas požiūris, nes ne visiems šunims svetimo prisilietimas malonus – kaip ir žmonėms.
Nepykstu ir ant tų mažiukų, kurie neklausę tiesia rankas link šuns. Maniškis tikrai nieko nedarys, o matyti nebijantį vaiką visada gera. Nebijančiam net pikčiausias šuo nieko nedarys. Žinau kelias istorijas, kaip kūdikiai įropoja į narvą pas šunį, kurio net šeimininkai prisibijo. Ir visos tos istorijos baigėsi laimingai.
Dar pastebėjau (gerai jau, ir kinologai taip sako), jog garsiausiai loja šunys su įtemptais pavadžiais. Šuo į įtemptą pavadį reaguoja kaip į pavojų, su kuriuo reikia kovoti. Taip, tai ne šuo kažko bijo ir loja, o jūs bijote, įtempiate pavadį, ir šuo puola jus ginti nuo pavojaus. Palaidi šunys retai pjaunasi, jie greitai išsiaiškina santykius ir hierarchiją žvilgsniais bei apsiuostymais.
Tad atleiskite pavadžius, nesigąsdinkite ir negąsdinkite.
Meškos ir šunys daug rečiau skriaudžia žmones negu dvikojai vieni kitus.
