Apie valstybės gyvavimo ženklus ir letargo miegą

Iš visko sprendžiant, atrodo, lygiai taip, kaip kelininkus žiema, Rokiškio rajoną Lietuvos valstybės šimtmetis užklupo netikėtai. Dabar greitosiom sukurptas paminėjimo planas tiesiog juokingas. Nors pasiruošimas ir miesto bendruomenę vienijantys tikslai šią datą pažymėti turėjo būti pradėti formuluoti prieš kokius 2–3 metus, bet tuo metu miesto galvos, ypač kultūros skyrius turėjo svarbesnių reikalų, reikalėlių ir reikaliukų, nes kapanojosi ir tebesikapanoja skandaluose, skandalėliuose ir skandaliukuose. Bet pakalbėkime apie viską iš eilės.

Lietuva nusėta mūsų valstybės ir mūsų tautos gyvavimo ženklais. Tų ženklų turtingas mūsų kraštas ir Rokiškio miestas. Kiekviena rokiškėnų karta stengėsi palikti savo pėdsaką. Sėliai supylė piliakalnius, ant kurių šiemet liepos 6-ąją, Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) dieną, giedojome Lietuvos himną, o rugsėjo 22-ąją šventėm Baltų vienybės dieną. Pirmosios Rokiškio miestą valdžiusios giminės vardas išliko viename seniausių ir gražiausių miesto pastatų, vadinamojoje Krošinskių pilaitėje, kuri, besikeičiančių valdžių visiškai apleista, degraduoja ir rengiasi jei ne kitąmet, tai artimiausiu laikotarpiu sugriūti (tai irgi ženklas, apibūdinantis šių dienų realybę). Tyzenhauzai pastatė raudoną Rokiškio bažnyčią su vitražais, skulptūromis, varpais ir suformavo miesto aikštę. Pšezdzeckių giminė paliko mums dvaro sodybą tokią, kokią mes matome ją dabar. Apie Rokiškyje gyvenusius žydus ir juos ištikusią tragediją byloja prie žydų kapinių ir Olkinų šeimos nužudymo vietoje pastatyti paminklai. Už pastarąjį, beje, turime būti dėkingi Rokiškio teatro bendruomenei. Obelių kapinėse atstatytas paminklas 1941 m. Birželio sukilimo dalyviams bei sovietinėms aukoms atminti. Neramiais vokiečių okupacijos laikais lėšų maždaug 8 m ilgio ir 3 m aukščio betoniniam monumentui aukojo Obelių krašto žmonės. Jiems paminklas buvo ypatingai brangus: įamžino ne tik sukilimą prieš sovietinius okupantus, bet ir sovietinių represijų aukas – žuvusius, ištremtus krašto žmones. Paminklo atstatymo iniciatorius yra iš Obelių kilęs Valstybinės lietuvių kalbos inspekcijos viršininkas Donatas Smalinskas. Pokario partizanų kovas – vieną tragiškiausių Lietuvos istorijos laikotarpių – liudija Panemunio „Angelas“, kurio autorius yra skulptorius K. Kisielius. Tremties netektis ženklina Roberto Antinio (jaunesniojo) bronzinė skulptūra „Rūpintojėlis“. 500 metų miesto jubiliejų atšventėme su  Leono ir Gedimino Žuklių „Arka“.

Tačiau vieną valstybės gyvavimo ženklą šioje eilėje praleidau, nes noriu apsistoti prie jo ilgiau. Kalbėsiu apie 1931 m. pastatytą paminklą, skirtą Nepriklausomybės dešimtmečiui. Jo autorius Robertas Antinis vyresnysis Kaune 1921–1922 m. lankė piešimo kursus, nuo 1922 m. – Kauno meno mokyklą. 1927 m. baigė skulptūrą Kauno meno mokykloje. 1928 m., gavęs valstybinę stipendiją, R. Antinis, išvyko studijuoti dekoratyvinės ir paminklinės skulptūros į Paryžių. Mokėsi Aukštojoje nacionalinėje dekoratyvinės dailės mokykloje pas Paulį Landowsky, Paulį Francoisą Niclausse‘ą, Juliano akademijoje lankė piešimo paskaitas ir mokėsi skulptūros pas įžymųjį Henri Bouchardą. Menininko kūrybinį lygį apibūdina tai, jog 1937 m. jis apdovanotas pasaulinės parodos Paryžiuje aukso medaliu, o 1958 m. buvo apdovanotas LSSR valstybine premija už skulptūrą „Eglė žalčių karalienė“. Trumpai tariant, 1928 m., kai rokiškėnai  sugalvojo pastatyti Nepriklausomybės dešimtmetį ženklinantį paminklą, R. Antinis Lietuvoje buvo vienas geriausiai parengtų monumentaliosios skulptūros menininkų. 1929–1931 m. skulptorius R. Antinis suprojektavo ir pastatė tris paminklus, skirtus Lietuvos nepriklausomybei. Vienas iš jų 1931-aisiais pastatytas Rokiškyje, Nepriklausomybės aikštėje.  Paminklas miesto gyventojams buvo toks brangus, kad net sovietinė valdžia neišdrįso jo nugriauti.

Bet sugrįžkime į tarpukario metus. Tų laikų Lietuva negalėjo būti turtinga valstybė. Vos prieš dešimtmetį pasibaigė Lietuvos nepriklausomybės kovos – karai su bolševikais, bermontininkais ir Lenkija, kuriuose Lietuva dalyvavo 1918–1920 m. Per dešimtmetį sulipdžiusi valstybės pamatus, sukūrusi valdžios struktūras ir atstačiusi po Pirmojo pasaulinio karo visiškai nuniokotą ūkį, Lietuva susiduria su naujais sunkumais. 1929–1933 m. per visą pasaulį nusirito Didžiosios ekonominės krizės, dar kitaip vadinamos „Didžiąja depresija“, banga. Pasaulyje staiga krito akcijų kainos, užsidarė dauguma gamyklų, įsigalėjo nedarbas. Nors Lietuvos ekonomikoje vyravo žemdirbystė, tačiau Didžioji ekonominė krizė smogė ir čia – krito žemės ūkio produkcijos kainos, vokiečiai ir anglai apribojo kiaulienos, paukštienos, pieno produktų  ir grūdų eksportą, o tų dienų rokiškėnų karta, nepaisydama žiaurių krizės pasekmių, SAVO MIESTE STATO SAVO PAMINKLĄ SAVO ŠALIES NEPRIKLAUSOMYBEI.

Štai kodėl iškyla klausimas: kokį ženklą apie SAVO VALSTYBĖS ŠIMTMETĮ paliksime SAVO MIESTO ateities kartoms?

Ir todėl neverta kreipti dėmesio į burbančius apie monumentalių meno kūrinių reikšmės nuvertėjimą, apie neturtingą valstybę, apie išvažiuojančius ir emigruojančius, į valdžią, kuri amžinai neturi pinigų, į valdininkus, kuriems lengviausia nieko nedaryti, ir į abejinguosius, kuriems „ir taip gerai“. Neverta kreipti dėmesio į tuos, kurie sakys, kad vėluojame. 1931 m. Rokiškyje pastatytas paminklas, skirtas Nepriklausomybės dešimtmečiui, vėlavo trejus metus.

Žinau, jog Rokiškyje yra pakankamai garbingų žmonių, kurie tinkamai įženklins LIETUVOS VALSTYBĖS ŠIMTMETĮ.

Labai svarbu pabusti iš letargo būsenos. Beje, letargo miego medicininis apibrėžimas labai tiksliai apibrėžia dabartinės miesto valdžios požiūrį į valstybės jubiliejų. Letargas (gr. Lethargia – gilus miegas, užmarštis) – tariamoji mirtis, liguistas miegas, iš kurio neįmanoma pažadinti. Jo metu labai susilpnėja visos organizmo gyvybinės funkcijos, sulėtėja medžiagų apykaita, sumažėja arba visai dingsta reakcija į aplinkos dirgiklius.

Pabuskime.