Dar kartą apie regionų problematiką

Marius PLEČKAITIS

Rokiškio naujakurys,
instagramo puslapio „Gyvenimas Rokiškyje“ autorius

Paskutinis tegu išjungia šviesą

Periodiškai pasigirsta klausimas, ką čia su tais regionais daryti. Ar jie tempia Lietuvą dugnan, ar viskas čia normalu – po senovei – nereikia tos dramos, o gal apskritai – rajonai yra Lietuvos ateitis ir tik laiko klausimas, kada tas bjaurusis ančiukas plunksnas padabins auksu? Aiškios pozicijos kol kas nėra, o būti chaose (nežinioje) yra kur kas blogiau, nei žinoti apie (kad ir liūdną) rytojų. Tada bent gali spintoje susirasti skėtį ir lietpaltį. Todėl reikia iki nukritimo diskutuoti ir tikėtis, kad kaip koks vargšas suspardytas švietimas, taip ir regionų politika kada nors sulauks deramo ir lemiamo dėmesio iš taip vadinamos valdžios

Šviesa išjungta būtų valstybei pasirinkus sumažinti investicijas į regionus: atsisakyti brangių mokyklų ir kitų viešųjų patalpų renovacijų, pristabdyti-apjungti-suliekninti vietinių valstybės įmonių veiklą, išjungti didesnius vietinius infrastruktūros projektus. Mintis čia paprasta: kas iš tos puikios regiono infrastruktūros, jei nebus kam ja naudotis. Kodėl nebus? Nes rajone jaunimas neras gerai apmokamų, juos realizuojančių darbų, ir išvyks į Vilnių ar bent Kauną, kur atlyginimai skiriasi net kelis kartus. Valstybės biudžetas nėra guminis, ir tikiu, kad kokiam nors švietimo ar finansų ministerijos klerkui net fiziškai skauda pirštą į formos langelį įvesti šešiaženklę sumą, skirtą mokyklai, kurioje mokosi penkiolika mokinių. Pakaruokliškai juokaujant: kam mesti visų mūsų sunkiai uždirbtus auksinus į dėdės, kurio niekas nepažinojo, karstą?

Turizmo salos

Keptos bebro uodegos, ant kopūsto lapo troškinti bulviniai blynai, autentiškų langinių parkas, pasivaikščiojimas paslėptais kilometriniais tuneliais po miesto širdimi, SPA centrai su vietoje išgautu moliu, spektakliai apgriuvusiuose dvaruose… Sumečiau į vieną vietą tiek Rokiškio, tiek kitų regionų paveldą, galintį suvilioti ne vieną kaimyną ir tolimesnį Žemės gyventoją. Mes linkę per kukliai apie save galvoti – turime gana įspūdingą, gamtos resursais ir išlikusiais gausiais papročiais paremtą bazę, galinčią sudominti pusę pasaulio. Bet vietoj jos vystymo dažnai bergždžiai skundžiamės neturį kalnų, plataus priėjimo prie jūros ir tropikų klimato. Turizmas iš esmės tinka visiems Lietuvos regionams. Vieni tam tinka patys iš savęs (Neringa, Zarasai, Anykščiai), kiti, kaip, tarkim, Visaginas ar net tas pats Rokiškis, yra lankytini dėl unikalumo (atitinkamai – autentiškos pramonės ir kvapą gniaužiančio paveldo).

Hipsterio svajonė?

Būstas regionuose kur kas pigesnis nei sostinėje ar Kaune. Tiesa, naujos komercinės statybos reikia paieškoti su nemenku žiburiu, o jos kaina, ypač šiais kilimo laikais, dažnu atveju skirsis tik per žemės vertę ir per kiek menkesnį meistrų įkainį. Bet ar tas IT sektoriuje dirbantis hipsteris taip uoliai skaičiuoja? Uždirbdamas po 3–6 tūkstančius į rankas jis NT įsigyti be problemų (o kartais ir be hipotekos) gali ir didmiestyje. Jį pritraukti reikia kitais būdais. Hipsteriai į regioną nenorės kraustytis, kol čia nebus kitų hipsterių, kol nebus daugiau skirtingų barų, kuriuose būtų galima ką nors keisto suvalgyti ar surūkyti, kol nevyks kokių nors startupweekendų, dungeons and dragons sesijų ir kassavaitinių nekomercinio kino peržiūrų. Ir čia susidaro užburtas ratas, nes minėta rekreacinė infrastruktūra tikrai nesiryš atsirasti pirmoji. Tiesa, į rajoną karts nuo karto atsikrausto mažiau apie pinigus, daugiau apie švarą-ekologiją-tvarą galvojantys žmogėnai. Jiems nereikia barų, gal ir su draugija mažesne apsieitų. Jie turi kokį nors nedidelį amatėlį, tarkim, spaudžia sūrį, pina, veja, mezga, o daugiausia tai džiaugiasi gamtos gėrybėmis. Ir tai labai šaunu. Tiek, kad regiono fiskalinei sveikatai norėtųsi ir didesnio surenkamo GPM‘o, kuris vien iš patiriamos laimės neatsiranda.

Status quo

Buvimas be aiškios politikos, kaip minėta pradžioje, yra vienas liūdniausių variantų. Nieko nedaryti ir žiūrėti, kas išplauks, pasidavus nevaldomai upės tėkmei, yra prastos vadybos pavyzdys. Nors regionai Lietuvoje skirtingi: vieni labiau krypsta į turizmą, kiti į pramonę, treti nežinia į ką, apčiuopiama daugiatonė vienijanti tendencija: žmonių regionuose ne tik trūks, bet jie dėl pasikeitusios kartos, pakilusios savivertės ir geresnių pašalpų vis menkiau sutiks dirbti sunkų nemotyvuojantį darbą už Lietuvos vidurkio nesiekiančią algą. Juos palaipsniui keis (keičia jau dabar) uzbekai, tadžikai, ukrainiečiai, taip išsilaikant stambiajam verslui, kuriam tas darbininkas ir net vietos gyventojas ne toks jau ir svarbus, juk didžiuma produkcijos eksportuojama ar bent vartojama už regiono ribų. Užtat toliau nyks smulkūs verslai, žmonės senės, kol regione iš lėto liks tik stambieji ūkininkai ir dar stambesni verslininkai, irgi susiduriantys su dideliais iššūkiais ir vis pamąstantys, gal jau judėti į tankesnę vietelę.

O gal nupieštas vaizdas per pesimistiškas: gal visgi į rajonus „šniūrais“ pradės traukti miesto dūmų ir keturių koroninių kambario sienų persisotinę menininkai, programuotojai ir kiti pokyčių nebijantys namų ūkiai? Gal „Mėslitos“ skerdikai su meile perduos vaikams mylimos profesijos paslaptis, ir taip regionuose išaugs dar viena degančių akių ir kruvinų „žiurstų“ karta?

Galima daug spėlioti ir pro ašaras juokauti, bet žaidžiant likimus lemiantį žaidimą, taisykles ir tvarką būtų gerai žinoti iš anksto.