Kaip tik tuomet, bedirbdama septintąjį mėnesį redakcijoje, vis paskaitydama komentarus po straipsniais, rašytais įvairiausiomis temomis, ėmiau pastebėti, kad ne vienas mūsų „avi širdį spaudžiančius batus“, nes net ir geriausia naujiena sulaukia pesimistinių komentarų. Štai, parašai apie jauną verslininką, įkursiantį automobilių servisą ir pasiūlysiantį rokiškėnams naujovių, – blogai – „koks čia verslininkas vos 32-ejų?“; vos pasibaigus raliui pradėti greideriuoti žvyrkeliai – blogai, nes „ne visur iškart“, suprask, vienu metu visus kelius tvarkyti privalo; skemiškiai atstatė padegtą meškiuką – blogai, „juk baisus“. Ąžuolų gatvės nauji suoliukai ar modernios lentos prie Rokiškio dvaro taip pat sulaukė komentarų – blogai, „juk vaikėzai mėgsta pasidarbuoti, greitai suniokos“. Net Nepriklausomybės aikštėje vasaros pradžioje sodinti gėlynėliai – blogai, „vis tiek kažkas išraus“.
Vis dėlto nepabijoję tokių „blogybių“, vykstančių mieste, šiemet į Rokiškį grįžo išties daug jaunų kraštiečių, pabaigusių mokslus ir įsidarbinusių pagal specialybę. Nepatikėsite, bet ir tai – „blogai“, „nėra čia jaunimui nei darbo, nei ką veikti –greitai išsilakstys“.
Tai kas tuomet yra „gerai“?
Galbūt gerai „avėti tinkamą avalynę“? Galbūt ją ir avi sugrįžusieji? Paklaususi, kodėl nusprendė grįžti į gimtąjį miestą, tampa aišku, kad čia jaunuolius traukia ne tik šeima ir pažįstamos gatvės, bet ir itin geros darbo sąlygos.
Miestiečiai kuria grožį – puošia gatves, sodina gėles, tvarko pėsčiųjų ir dviračių takus, organizuoja renginius ir daro daugelį kitų dalykų. Net knygų klubą sugrįžę rokiškėnai įkūrė. Ir visa tai – miesto gyventojams. Labai džiugu, kad Rokiškis gyvas, jame apstu energingų ir veiklių žmonių, derinančių darbą su hobiu ir taip kuriančių socialiai atsakingą aplinką. O dar džiugiau tai, kad ir skaitytojai kartkartėmis pasidžiaugia jaunųjų specialistų sugrįžimu, nes ne vienas, išbandęs jų paslaugas, tik gyrė.
Tai gal nėra jau taip blogai? Galbūt viena išrauta gėlė, vienas sulaužytas suolas ar vienas šiukšlynu virtęs parkelis neturėtų trukdyti džiaugtis dešimčia gerų dalykų? Klaidos ištaisomas – suniokotas turtas atstatomas. Linkiu kiekvienam avėti tik tokius batus, kurie nei širdies, nei sielos, nei minčių nespaustų, kurie neužgožtų noro džiaugtis gražiais, nors ir mažais, dalykais. Reikia vengti „nutrinančių batų“, nes kartais tokios žaizdos gyja ilgai. Kaip gera, kai batai nespaudžia…
Ačiū už teisingas mintis , už puikų straipsnį. Sėkmės Jums.