Tavo draugas, kolega ar pažįstamas kaista darbo vietoj visas šlapias. Rankos prie visų klavišų limpa, smegenys darosi tąsios ir bando veržtis į lauką. Laukia vakaro, vis pasikartodamas orų programėlę ir nuo telefono, kuris, nors išmanus, nešaldo, pakeldamas akis – gal kartais formuojasi lietaus debesys. Veltui vildamasis, kad sinoptikai arba Dievas apsigalvojo, nes Lietuvoj darbo vietos dažnai nepritaikytos tropikams, ir mūsų krašto vaizde už lango – išdžiūvęs berželis, o ne palmė ir džiūstantys maudymosi „triusikai“ bei tolimas horizontas, kai matai keliasdešimt kilometrų banguojančio vandens. Taigi, viduje nėra kondicionieriaus, o vargšai visu pajėgumu įdarbinti „vėjeliai“ prekybos vietose visi iššluoti ir atveš tik po mėnesio. Bet sinoptikai tvirtai laikosi savo.
Tuo tarpu tu kaip koks asilas draugui per mesendžerį ištisai siunti selfius, kur guli ant mokamo gulto už šešis eurus dienai prie vandenyno. Tik ką iš vandens išlipęs, purslais aplipęs, su veide išrašyta vakarienės tarp tavo akyse sugautų žuvų, melionų, paprikų ir visų pasaulio gėrybių nuojauta. Murkiantis katinas. Draugas širdučių nededa, o mintyse siunčia tave pats žinai kur. Vienintelis žodis ir vaizdas, ko draugas laukia – liūtis.
Nededa, nes toks erzinimas yra žudymo įrankis. Kažkas nesustabdomo, kaip maniakui, po to kai išsirenka auką, nutempia į krūmus ir išsitraukia peilį. Todėl jei primygę nespiria, nepasakoju apie keliones. Geriau pamatyt, geriau nerti pačiam. Tik ribų ištrynimas, spjūvis komfortui ar tam, kas įprasta, įkrauna pasibaigusias baterijas. Leidęsis į avantiūras ir nuotykius vėl gali pamatyt save iš šalies – netobulą, tiesiog dulkę ar smiltelę vėjyje – ir pasidaryt išvadas. Ar reikia tau to niekur nepažymėto vienuolyno gerokai pasukus nuo oficialaus kelio? Ar reikia sultingų trešnių, kurių be tavęs niekas neskina, nes iki jų tiesiog nevažiuoja.
Rašymas – kas kita, per prievartą niekas neskaito arba gali pagreitinti tempą.
Man patinka kirsti kitos valstybės sieną. Jauties ir mažas žirnelis, ir pasaulio dalis – smalsus stebėtojas to, kaip atrodo pareigūnų virtuvė, kaip greitai arba iš lėto keičias peizažas, apranga, įpročiai, šalies turtai, kaip pakelės, kiek toli matosi, nusidažo violetinėm, raudonom, geltonom spalvom – Lietuvoj būt ištrypta dėl selfių. Kaip buvę pyragaičių spalvos namai su gėlėmis balkonuose dingsta ir pereina į aklinai tvoromis uždengtus privačius triaukščius gyvenimus arba kulkų suvarpytus fasadus, kuriuose irgi gyvenama. Matai, kaip kinta maldos namų formos ir dydis, kaip keičias ar maišos religija (nes tam pačiam miestelyje ir mečetė, ir bažnyčia), kaip dingsta arba pakelėse atsiranda skurdas ar šiukšlės, prekiautojai burnoj vėliau sutirpsiančiais sūriais, melionais ir rakija. Navigacija staiga atsigauna ir pradeda kas dešimt minučių pranešinėti „prieky policija“. Kadangi buvo šalių, kur policija – kiekvienam kaime, o kaimui pasibaigus, prasideda kitas – tai ta automobilių vilkstinė, berods Bulgarijoj, taip ir velkasi visą dieną.
Savo malonumui svarbu ne skaičiuot kilometrus, ne laukti kažkokio tikslo – miesto, kur važiuojam, jūros, aikštelės ant kalno, galimybės ištiest kojas ar pagaliau pamerkt save į vandenį. Dievą jauti pagavus momentą, kai kelias tampa muzika. Kartais lėta ir besikartojančia tris šimtus kilometrų liaudies daina su arkliais ant kelio ir ilgais sijonais, kartais, užvažiavus aukščiau negu debesys, klasika.
Tada skamba Bethovenas. Arba Bachas. Arba Tyla, kurioj girdisi tik tai, kas buvo prieš tūkstančius metų – vėjas, vanduo, gyvatės, paukščiai, laukiniai žvėrys. „Kaip manai, yra čia meškų?“ – klausia Igoris. Tada netraukiu telefono ir nieko nefotkinu. Vaizdai, kvapai, spalvos, nuovargis, „šokiai su būgnais“ (kelionėj taip vadinom nenumatytas aplinkybes) tampa tavim arba pats jais tampi. Tuo gabalėliu brinzos sūrio, alkanu šunimi Rumunijoj, kartu su tavim besimaudančiom antytėm žydram Bosnijos ežere, senu mediniu tiltu per tą ežerą. Akmeniu ant kelio, kuris vos nepraduria padangos. Nebetonuotu tamsiu tuneliu, kur gali būti filmuojami vaizdai filmui apie praėjusius amžius. Nori tiesiog čia išlipti ir pasistatyt palapinę – pabūt kuo toliau nuo civilizacijos, nežinoti žinių, kurios grįžus, nori nenori, taps svarbios.
Ir tada grįžti į Lietuvą. Sustojimas Dzūkijos miškuose. Vyras lietuviškai pasisveikina, sustojęs rinkt voveruškų. Vėl nieko nefiksuoju ir niekam nesiunčiu. Noriu kuo ilgiau išsaugot kelionės jausmą. Aplipt juo, apsiklijuot kaip pleistru nutrintas iki pūslių kojas sutinku. Kad tik kuo ilgiau rutina nenuplėštų.
