Vėl baigiasi metai ir tuoj šoksime į 2023-iuosius. Ar tai ką keičia? Iš tiesų, ne. Laikas teka nesustodamas, metus ir slenksčius skaičiuojame tik mes. Gal stabtelime, kai verčiasi metai, gal apmąstome kas buvo, gal ateičiai sau prižadame įvairių dalykų. Kas numesti svorio, kas pradėti sportuoti, daugiau vaikščioti, daugiau keliauti, mokytis naujų kalbų ir panašiai.
Stabtelime ir mes. Prisiminėme svarbesnius šių metų įvykius mūsų krašte, tradiciškai pakalbinome rajono merą, paklausėme kraštiečių apie lūkesčius, planus ateinantiems metams.
Pasidžiaugėme, kad pagaliau po dvejų metų išsivadavome iš COVIDO karantino. Ištrūkę iš namų supratome, kad vienišas Robinzono Kruzo gyvenimas – per stiprus išbandymas, galintis sužaloti psichiką ir griaunantis bendruomenes.
Išsigandome ir sunerimome vasario 24 d. agresorei Rusijai užpuolus Ukrainą. Kasdien paniškai sekėme žinias ir meldėmės, kad karas greičiau baigtųsi, entuziastingai rinkome labdarą Ukrainai, plačiai nuo karo bėgantiems žmonėms atvėrėme savo namų duris. Bet karas tęsėsi ir tęsiasi, viltis, kad greitai viskas baigsis išblėso, kaip ir entuziazmas labdarai. Pagalbą Ukrainai teikiančios organizacijos konstatuoja faktą – žmonės aukoja vis mažiau. Gal kad ir patys susidūrėm su karo nulemtais sunkumais – energetine krize, aukštyn šovusiomis kainomis. O gal atbukome.
Ir prisiminiau nuostabią savo mylimo autoriaus Bruno Ferrero istoriją apie varlę. Ji laiminga gyveno tarp žalių lapų ir vandens lelijų, kol gainiodamasi vabzdžius nušuoliavo prie nuošaly pastatyto puodo. Užšokusi ant jo krašto smalsuolė pamatė, kad jis pilnas skaidraus vandens. „Koks nuostabus baseinas ir visas tik man“, – apsidžiaugė varlė. Drąsiai niurktelėjo į tyrą vandenį. Laiminga varlė nerūpestingai taškėsi privačiam „baseine“ ir net nepastebėjo, kad po puodu buvo uždegta ugnis.
Vanduo pamažu ėmė kaisti. „Ach, – džiūgavo varlė. – Nuosavas baseinas ir dar šildomas.“ Visiškai atsipalaidavusi prarado budrumą. O vanduo toliau kaito. Varlei gal jau ir per karšta, bet taip gera, patogu, todėl pliuškenosi toliau, nusprendusi prisitaikyti prie kylančios temperatūros, kol visai atbuko, nusilpo ir… išvirė.
Koks šios istorijos moralas?
Kaip B. Ferrero rašo: „Kuo nesirūpinama, kas apleidžiama – menksta, nyksta, silpnėja. Tiek kūnas, tiek santykiai, tiek sodas, tiek visuomeninė organizacija ir t. t. Atbukinta pojūtinių stimulų gausos mūsų sąmonė apsnūsta, perkrauta nereikalingos informacijos atmintis aptingsta, netekę atspirties taškų nebeturime aiškių kelio gairių, uždusinti materializmo ir vartojimo mūsų idealai vysta ir miršta. Ir nė nepastebime, kaip išverdame.“
Tad linkiu neatbukti nei nuo karo, nei nuo matomo blogio, neteisybės, skriaudžiamųjų, vargstančiųjų. Nenumarinti idealų, neužsidaryti tik savo „baseine“, o žvelgti plačiau ir matyti visą pasaulio bendruomenę. Kad neišvirtume kaip ta varlė puode.
Ir dėkoju visiems, mus skaitantiems, sekantiems feisbuke, besidalinantiems žiniomis, nuotraukomis, problemomis ir džiaugsmu.
Viltingų ir taikių 2023-iųjų!
