Eligijus: – Mėgstu ieškoti reikšmių ir prasmių. Ir, žinai, šiemetinio festivalio prasmė (ir net būsimo festivalio pavadinimo prasmė bei idėja) atsiskleidė paskutiniuose spektakliuose. Vilniaus mažojo teatro „Tinder date“ apie pažinčių programėlę. Panevėžio J. Miltinio dramos teatro „Feromonai“ irgi apie pasimatymus, įkvėptus interneto pažinčių programėlės. Ir paskutinis A. Cholinos šokio teatro „Jaunystė“ – jau apie šeimą ir jos gyvenimą. Pagalvojau, kad teatras labai dažnai šneka apie praeitį arba praeities formomis. Ir labai retai apie svajones, pasitelkdamas naujas formas. Lygiai taip pat ir mūsų festivalio būsimasis pavadinimas – „Teatro genas“ – apie praeitį, apie tai, kas paveldėta. Ir labai mažai apie svajonę ir ateitį. Tuo atžvilgiu man patiko „Feromonų“ pavadinimas (ne pats spektaklis). Feromonai – cheminiai junginiai, kurie siejami su ne visada įsisąmonintu potraukiu, aistra. Tai pažadas kažko, kas dar bus.
„Rokiškio feromonas“ – kaip tau toks festivalio pavadinimas?
Reda: – Įdomiausia, kad mes net neįsivaizduojam, kur nuves šitas pokalbis. Nes, nors tu klausi apie teatrą, bet dabar aš visa galva kine kaip studijų metais, todėl įterpsiu savo nuostabą tik ką „suvalgytu“ šviežiu serialu „Baby Reindeer“, apie kurį jau dabar daug kalbama ir kuris toks atviras, „nulupantis skūrą“ ir išplėštas tiesiai iš gyvenimo, toks apie neįsisąmonintus potraukius ir aistras, kad net vietomis bloga. Komentaruose vienas žiūrovas net rašo, kad „kiekvienoje serijoje norėjosi kviestis greitąją“. Tokių skandalingų norisi ir spektaklių. Čia, Rokišky. Jei grįžčiau prie pavadinimo, tai jau kažkam sakiau, kad jokio skirtumo, kaip jis vadinsis. Pavadinimo rinkimas nukreipia dėmesį nuo esmės. Gali būti ir tinder ir metoo, svarbiausia, kad būtų darbų, apie kuriuos kalbam ir po kurių kalbam, o jei neištariam nė žodžio, tai iš to skaudėjimo „nulupus tą skūrą“. Aš konkrečiai noriu pamatyti Rokiškyje Gintaro Varno ir Adomo Juškos naujausias premjeras. Bet Jurgitai sakiau, kad kalbėsim ne tik apie teatrą, „nes to teatro ir taip jau per daug“, todėl klausiu: su kokiu Rokiškio žmogum ir kodėl norėtum padaryt interviu kitą savaitę ar mėnesį? Pati seniai norėjau kalbėt su Antanu Taparausku. Jis nesimaivo. Kalbi su tuo, kuris neprikaltas prie kėdės ar plastikinių rinkiminių rėmų. Toks mano įspūdis. Nežinau, gal klystu?
Nutolk nuo teatro… Pabūk dabar politikos apžvalgininku šiek tiek, kaip sakei nori. Arba pasakyk kodėl Irutei per uždarymą sakei, kad sunkus tas žurnalisto darbas?
Eligijus: – Prie Varno ir Juškos dar pridėčiau Jokūbą Brazį, Eglę Švedkauskaitę…
Ir režisuodamas, ir rašydamas mokslinius darbus, ir redaguodamas tekstus įpratau prie ilgų distancijų, kai apie vieną temą galvoji metus kitus ar bent pusmetį. Todėl kasdienos žurnalistika, kai straipsniui ar informacijai skiri kelias valandas, daugių daugiausia porą dienų, o paskui per pusvalandį turi viską pamiršti, nes vejasi kitos temos, kitos pavardės, kartais sakinio vidury už lango išgirsti gaisrinės ar greitosios sireną ir leki domėtis, kas gi ten nutiko. Kad paskui irgi greit užmirštum. Todėl keli interviu, kuriems ilgiau ruošiausi, su malonumu šifravau ir dėliojau, liko atminties paviršiuj, neišsitrynė taip visiškai. Jei kalbėsim apie mūsų vietinius politikus, tai norėčiau pakalbinti Antaną Vagonį. Jis mane kažkada kalbino, tai jaučiuosi truputį skolingas. Tik pasiruoščiau pokalbiui žymiai geriau, negu jis tada buvo pasiruošęs, bet šiaip man tokios lengvai į avantiūras linkusios asmenybės patinka. Dar norėčiau kada pašnekėti su Audrone Kaupiene. Bet tai būtų labai negailestingas ir labai politinis interviu, nesu tikras, ar ji tą pokalbį ištvertų. Yra dar keli žmonės, kuriuos norisi „suvartyti“. Na, gal labiau parodyti kitą, ne tokią „viešam pažiūrėjimui“ skirtą pusę. Neišduosiu pavardžių – dar paskui slapstytis ims. Tais laikais, kai dažniau duodavau, o ne imdavau interviu, vis laukdavau netikėtų klausimų, verčiančių susimąstyti, pasirausti savyje ir atmintyje, bet taip nežmoniškai retai sulaukdavau, tai dabar pats vis stengiuosi nors po vieną netikėtą klausimėlį įterpti. Bet labiausiai dabar noriu padaryti ne interviu, o puslapinį straipsnį iš rajono tarybos sesijos. Su visais atsakymais į klausimą „ką tai reiškia?“ Arba apie kokių nors kandidatų debatus. Na, o jeigu tokius debatus man kas pasiūlytų vesti, jie būtų labai nenuobodūs.
Bet aš čia įsisvajojau. O tu darbe apie ką nors svajoji? Ne apie keliones ir ne apie serialus, turiu omeny.
Reda: – Na, iš Vagonio bent jau nereiks traukti atsakymų replėmis ar per aplinkui. Galim prirašyt puikių pokalbių. Bet pastaruoju metu darosi nuobodu iki negalėjimo. Dėl valdininkų „diplomatijos“ ir to, kad pagal įstatymus jie teisūs. Tarsi biurokratijos peilis – protokolas ar kitas dokumentas, kuriais nuolat mojuojama – būtų paskutinis kirtis, po kurio prasmę praranda bet kokie žmogiški klausimai. Ilgiuosi tų, kaip sakai, į avantiūras linkusių asmenybių, kurie nesuderinę nebijo pasakyt žodžio prieš valdžią. Vis dažniau būna akimirkų, kai atrodo, kad grįžom atgal ir į nugarą alsuoja dirbtinėmis šypsenomis apkaišytas režimas. Jaučiu nostalgiją netgi Strazdo laikams. Jis atpildavo viską, ką žino. Nebuvo įmanoma dėti. Nebuvo komunikacijos skyrių ir cenzūros. Šiandien paprašai komentaro, pavyzdžiui, apie duobes, tai visą dieną dar lauki, kol bus suderinta su Panevėžiu, Vilniumi ar dar kažkuo. O vakare, kai laikraštis jau išleistas, sulauki prašymo pakeisti. Ne. Ne juoda į balta, o pilką į pilkšvą ar žalią į žalsvą.
…bet būtų įdomu išgirsti atsakymą, kodėl Cholina (žiūrovai kalbėjo, kad tai buvo šedevras) negavo nė trupinio ir kodėl 6000 eurų laimėjo spektaklis režisieriaus, kuris dirbo Rokiškio teatre?
kodėl “provokuojate” jei atsakymą ,manau žinote?