Kam rūpi citatos

Rašau straipsnį apie miesto istoriją, žydus. Gaunu niekur neviešintą archyvinę nuotrauką, vaizdo įrašą, kuriame žydų vestuvės ir Rokiškis. Arba grafo piešinį, kurio „dar negalima viešinti“ (reik sutarčių, sutikimų, Dieve, kiek biurokratijos dėl vieno piešinio). Skaitau, kad sinagogoje, kurią sudegino naciai, vaidenosi… Įsismelkia jausmas, kad praeitis nedingusi. Užaugusi. Išsiplėtusi. Atėjusi į šiandien. Pririšanti prie Rokiškio, verčianti tegu po trupinį viską, kas tik įmanoma, surinkti, suverti, surasti priežastis, išsiaiškinti versijas, įsivaizduoti aplinkybes, nutrinti senų pastatų sienas ir pamatyti slaptus ženklus, inicialus… Sužinot kiekvienos nutriušusios, išsiliejusios, vos įmatomos fotografijos užkulisius, kalbėt ir kalbėt su Aurimu Širviu, kuris „krato archyvus“, kuriam neramu, ir tas nerimas toksai teisingas. Giedrius Kujelis „Pupelėj“ jau rodo „nu nu“, kaip jį „užknisau“ savo klausimais. Bet negaliu pažadėt, kad neskambinsiu. Skambinsiu. Ne tik todėl, kad reikia straipsniui. Sau. Tas pažinimas pagimdo meilę. Kaip žmogui, taip miestui. Kažkokią esmę. Ko neišrausi.

Vos tik grįžau iš Prahos ir Romos (gražiausi miestai, dolce vita, pasaulis lyg nesibaigiantis muziejus vienoj vietoj), pirmas reikalas net neužsukus namo užeit redakcijon pažiūrėti pro mūsų kabineto langus Nepriklausomybės aikštėn. Būna miglotų rytų, kuomet čia tuščia. Arba atrodo, kad tuščia ir net gyvent neįmanoma. „Kas gi čia bus naujo. Tos pačios intrigos, tos pačios rietenos, tas pats kaimas“, – sako man grįžusiai. Tuo tarpu aikštėj stebiu juokingą epizodą – sodinamas našlaites  „prižiūri“ ir administracijos direktoriaus pavaduotoja Danguolė, ir miesto seniūnas Arūnas, jo pavaduotojas ir dar mūsų Justas fotografuoja. Argi ne gėris, kai gėlės sulaukia tiek dėmesio? (Vis tiek visi peiks mūsų gėlynus – tokia tradicija).

„Žiūrėk, koks „delovaras“, – iš prašmatnaus džipo išlipusį „Puma“ treninguotą pilvūzą apšneka kolegė, ir savo džiaugsmui mes konstatuojam – kabinetas idealioj vietoj.

„Trūksta fontano“, – tęsiasi pokalbis. Bet ties fontanu užstringam, nes čia ne Roma, ir „neprasimuša vanduo Rokišky“. Ir kultūros sostinės vardas, ir teatrai, ir sūriai. Daug turim. Nėra tik fontano. Vietoj jo valdžios vyrų ambicijos kriokliais trykšta.

Tiek to. Ir tai išgyvensim. O su savo siūlymais prie Kultūros centro ant suoliukų parašyt po gražią citatą, Irena Matelienė, jaučiu, yra vieniša. Nes citatos – slidus reikalas. Tie, kam jos rūpi, nei suoliukų, nei pinigų neturi. O tie, kas turi? Ar supras jie Ireną?

„Bet juk ne pinigai laimė“. Trečiadienį dviejų artimų žmonių akyse mačiau slepiamas ašaras.  Gyvenančiųjų scenarijai pranoksta filmus. Asmeniški išgyvenimai, atviri nervai, tiesiai žiūrinčios akys ir toks iki kaulų nutrintas klausimas: „Kaip išmokti gyventi DABAR?“ Šiame mieste, šią akimirką? Ne praeity, kurios nebėra, ne ateity, kurios gali nebūti?

Kiekvienam savas receptas. Antrą kartą per mėnesį Gailiūnas kviečia į dailės mokyklą – dvi gabios mokinės, „kurių jie savo pamokslais ir autoritetais dar nenužudė“, surengė parodas. Merginos tyli, jos kalba tapydamos, ausyse – ausinės ir muzika. Žiūriu paveikslus, klausausi išmintingos Gailiūno ramybės ir pasigaunu galvojant – štai ta akimirka. Kai tau duodama. Pasiimk tai. DABAR.