Kupiškėnų tarmė ir apskritai lietuvių kalba labai artima graikų kalbai. Pažiūrėkit – kupiškėnai sako: „mono kumala“, „mono žmonala“, o „kas mono, tas ne tavo“. Nesupainiokit su Andriaus Mamontovo dainos žodžiais: „gal gali atsiųst žinutę mono arba stereo“. Kupiškėnas transliuoja mintį, kad jam priklauso ir kumelė, ir žmonelė, o Mamontovas dar tik laukia…
Noras turėti nėra smerktinas. Visai kas kita, kai nekaltas žodis „mono“ sutinka kitą graikų kalbos žodį, reiškiantį „parduoti“. Tuomet gimsta monopolija. „Vikipedija“ aiškina, jog tai padėtis rinkoje, kai egzistuoja tik vienas tam tikros prekės ar paslaugos pardavėjas. Tuomet konkurencijos nelieka, o pirkėjai tampa priklausomi nuo monopolisto. Tokioje rinkoje kaina dažniausiai primetama vartotojui, o šis, vargšelis, neturi pasirinkimo galimybių, todėl priverstas susitaikyti su esama kokybe ar aptarnavimu.
Jau aišku, kad dėl to labiausiai nukenčia regionų žmonės. Pastaruoju metu vis linksniuojamas UAB „Lietuvos paštas“. Bet kalba eis ne apie užrakinamų pašto dėžučių įsirengimą. 2021 m. rudenį, vykdant pilotinį projektą, paštas Pandėlyje perkeltas į parduotuvę ir susitraukė iki vieno stovo su keletu lentynų, kuriose pristatyta vokų ir guli storas segtuvas. Aukštai užrašas: „Čia siuntas galite susipakuoti patys“. Pašto ženklus parduoda pardavėjos. Projekto reklama skambėjo patraukliai: gyventojai galės išsiųsti ar atsiimti laiškus bei siuntas, parduotuvės salėje įrengta speciali erdvė, kurioje galima supakuoti siuntas, įsigyti pakavimo priemonių, pašto ženklų ir t. t. Žodžiu, viskas liks taip pat, tik dirbs ilgiau ir geriau.
Bet velnias slypi detalėse ir… reklamoje. Teko susidurti su tomis paslaugomis. Kadangi projektas pilotinis ir tiražuojamas kitose savivaldybėse, panūdo pakovoti ne tik už asmeninius, bet ir kitų klientų interesus. Prieš Kalėdas ir vėliau ieškojau pašto ženklų (reikia gi nustebinti tolimus giminaičius atsiųstu atviruku!) Pandėlyje pigiausi ženklai po 0,49 Eur. O Rokiškio pašte po 3, 10, 25 centus ir pan. Daugiau kaip dvidešimties nominalų! Susinervinau, nes klijuodama brangesnius ženklus (pigesnių nėra) Pandėlyje turiu permokėti. Niekas ženklo kampelio neatplėšia ir grąžos neduoda. Kitąkart eksperimentuoju – kadangi pirmąkart permokėjau, tai antrąkart užklijuoju už dviem centais mažesnę sumą, nei reikalaujama. Antroj dienoj tą laišką man iškilmingai grąžina paštininkė. Į namus. Su užrašu „Trūksta pašto ženklų“.
Keliu problemą, bendrauju su pašto Komunikacijos projektų vadovu. Žinoma, elektroniniu paštu. Atsako: „Reikiamus pašto ženklus, reaguodamas į klientų poreikius, į Pandėlio paslaugų teikimo vietą užsako pats agentas.“ Mano trigrašis: o tai Lietuvos paštas nusiplauna rankas, kadangi „ne prie ko“? Toliau patikinama, jog atkreips agento dėmesį į tai, kad pačių populiariausių nominalų pašto ženklų tikrai nepritrūktų.“ Šio fakto nebetikrinau. Telefoninis pokalbis su agento vadove, švelniai tariant, baigėsi piktuoju. Pasirodo, esu kalta, kad man iš viso prireikė pašto ženklų, nes jų galiu ir nepirkti, galiu siųsti laišką „su štampu“; tiesa, kainuoja brangiau, bet nereikės klijuoti ženklų… Taip ir padariau. Nebeperku Pandėlyje. Ženklus užklijuoju Rokiškyje.
Kita naujiena. Pašto dėžutėje randu šviežutėlį Lietuvos pašto leidinį. „Nurodytų prekių teiraukitės laiškininko bei ieškokite kaimų ir miestelių paštuose“ – parašyta. Valio! Išsirenku prekę. O kur ją rasti pilotiniame Pandėlio pašte?
Klausiu, kodėl pandėliečius klaidina? Ar agentavimo vieta (taip ją vadina su spauda bendraujantis atstovas) nelaikoma pašto skyriumi? Gaunu atsakymą: „Lietuvos pašto kataloguose parduodamas prekes Pandėlio gyventojai gali paprastai ir patogiai užsisakyti (…), o pati prekė būna pristatoma tiesiai į namus. Mažmeninė prekyba nėra pagrindinė Lietuvos pašto paslauga (…).“ Ir dėmesio – paskutinis sakinys: „Pandėlio pašto paslaugų teikimo vietoje, kaip minėjome, klientams siūlomos tik su siuntimu susijusios prekės.“ Išlindo velnias iš eilučių – išreklamuotoji pilotinio projekto pažiba realiai teikia ne visas paslaugas, kurios prieinamos rajono centro ar didesnių miestų paštuose.
Apie stambesnes siuntas išeitų atskira tema. Tai tik vos keletas pastebėjimų iš vieno monopolininko gyvenimo ir tik vienoje vietovėje.
Apskritai aplinkui pilna paslaugų, prekių, pasiūlymų, bet juos gaunant prikurta tiek kliūčių, dirbtinių telefoninių balsų ir trafaretinių atsakymų, kad vanilinio cukraus pasuki ne į gigantą, o į mažą parduotuvėlę. Joje greitai surasi prekę ir gyvai pabendrausi su savininku, kuris mąsto kitokiomis kategorijomis, ne vien „mono krautuva“.
P.S. kupiškėnų tarmė gyva Pandėlio krašte.
