TEKSTAI. Šiaip jau mėgstu ir išmanau poeziją, bet Agnės Žagrakalytės tekstai mane užklupo netyčia. Prieš kokius 15 metų. Tada atrodė, kad naujų gerų poetų jau nebeatsiras, kad taip ir liks patys geriausi ir mėgstamiausi, beveik brandžioje jaunystėje pamėgtieji – Donaldas Kajokas, Antanas A. Jonynas, Valdas Kukulas, dar vienas kitas. Net ir dabar sunkiai įsileidžiu į artimesnę „pažintį“ su jaunaisiais poetais – kažkokie beveidžiai, bebalsiai, neatpažįstami jie man. O už A. Žagrakalytės eilėraščių užkliuvau nuo pirmos publikacijos „Metų“ žurnale. Tokios ironijos ir autoironijos, tokio pasiutimo pačia geriausia prasme – nesitikėjau. Ypač iš moters. Ypatingai tada įstrigo aštuonių eilėraščių ciklas „Išteku“. Jis yra ir būsimame spektaklyje, jo paantraštė „patenkintos mergelės pakalbėjimai“ nulėmė ir spektaklio pavadinimą. Šitame cikle labai juokingi, keistai kvaili įsimylėję (įsimylėti) vyrai. Toks įdomus požiūrio taškas, nors, kai pagalvoji, tai įsimylėję vyrai visada tokie nučiuožę, o moterys – ne, jos išgražėja, net gatvėje įsimylėjusią moterį iš tolo pažinsi…
Taigi. Paskui pasirodė pirmoji A. Žagrakalytės poezijos knyga tuo pačiu pavadinimu „Išteku“, netrukus kita – „Visa tiesa apie Alisą Meler“, kuri man dar labiau patiko, net norėjau didelę recenziją rašyti, bet paskui aptingau, nusipirktą knygą kažkam atidaviau ar padovanojau… O jos poezija iš tikrųjų labai stipri, įdomi, dažnam būtų maloniai netikėta. Tik Rokiškyje ne visada lengvai pasiekiama – kai prireikė „Alisos Meler“, gavau vos ne kontrabandiniais keliais, nes šios knygos nė viena Rokiškio biblioteka neturi. Bet, regis, tie tekstai pagavo ne tik mane, bet ir spektaklio aktores.
Na, nesakyčiau, kad Agnės poezija išstūmė iš mano skaitinių kurį anksčiau mėgtą poetą, bet jos publikacijų – ne tik poezijos, bet ir prozos, eseistikos – visada laukiu ir stengiuos nepražiopsoti. O kaip tie tekstai išprovokavo mintį apie spektaklį, tai gerai ir neprisimenu.
SPEKTAKLIO SUMANYMAS. Prisimenu, kad prieš kokius ketvertą metų pradėjau šnekėt apie šitą spektaklį – būna taip, kad sumanymas gimsta staiga, o šiuo kartu kažkaip nepastebimai dėliojosi dėliojosi galvoje, kol vieną rytą supratau, kad spektaklis pagal tuos eilėraščius turės būti. Net aktores pradėjau kalbinti, daviau skaityti tekstus. Tiesa, per tuos ketvertą metų pasikeitė ir spektaklio sumanymas, o iš anų kalbintų aktorių nė viena šiame pastatyme nevaidins. Likimo ironija – dabar dvi iš trijų andai kalbintų, kaip ir pati poetė, jau gyvena ne Lietuvoje.
Dar vienas dalykas, paskatinęs imtis šio poezijos spektaklio, buvo tam tikra skola Liaudies teatro moterims. Taip jau susiklostė visoje dramaturgijoje ir teatre, kad didieji ir gerieji vaidmenys dažniausiai atitenka vyrams, o moterys aktorės dažniausiai lieka nuskriaustos. Betgi turim kolektyve labai stiprių, įdomių asmenybių. Visoms kartais net ir tų nepagrindinių vaidmenų neužtenka. Kartais matai, kad galėjo juk ta ar ana TOKĮ vaidmenį suvaidinti, bet galėjo prieš kokį dešimtmetį. Ir graužia sąžinė, kad žmogus nesuvaidino gyvenimo vaidmens, kurio buvo vertas. Tik kad kiekvienam potencialiam Hamletui ar Ofelijai „Hamletų“ nepakanka.
DARBAS. Nežinau, kaip kitiems režisieriams būna, bet man, pradedant kiekvieną naują spektaklį, vis kirba mintis: „Dabar tai jau dirbsiu kitaip.“ Ir vis bandau kitaip, nors galutinis rezultatas vis būna panašus. Kažkaip taip ir šiuo kartu. Pradėjom repeticijas turėdami tik siužeto apmatus. Ilgai su aktorėmis šnekėjomės apie jų pačių moteriškąsias patirtis: vaikystės žaidimus, pirmuosius įsimylėjimus, visokius pirmus ir paskutinius kartus. Žodžiu, ieškojom bendrų visoms moterims ryškių nutikimų, emocijų, situacijų. Paskui tas patirtis bandėme paversti veiksmu, neprisirišdami prie konkretaus teksto, žaisdami įvaizdžiais ir motyvais. Norėjosi ir dabar norisi, kad per poetės eilėraščius aktorės atsiskleistų pačios, o ne pultų slėptis už tų tekstų lyrinės herojės. Sunkus reikalas tas atsiskleidimas. Vienoje repeticijoje atsiranda, kitoje vėl dingsta. Kartais visai nepriklausomai nuo to, yra tekstas, ar jo nėra. O aktorės privertė duoti tą tekstą kiek anksčiau, nei buvo suplanuota, nes turbūt nejauku ir nepatogu buvo atsiskleidinėti. Teko leisti visoms pasislėpti ir atsiskleisti pamažu. Kartais pavyksta. Kartais net aš patikiu, kad jų pačių gyvenime kažkas staiga ėmė ir nutiko.
Galiu pasakyti, jog dirbom labai įdomiai. Jeigu nors pusė to įdomumo, koks buvo repeticijose, liks spektaklyje, bus gerai. Buvo tokių momentų, kai pradedam repeticiją su „Šito tai aš jau tikrai nesakysiu“, o užbaigiam „Šitas tai pats geriausias sakinys“. Ir tai apie tą pačią frazę.
SPEKTAKLIS. Į standartinį klausimą – apie ką spektaklis? – šiuo kartu labai paprasta atsakyti. Apie moteris. Trumpas turinys būtų toks: vieną moterį palieka vyras ir draugės susirenka jos guosti. Tas guodimasis pereina į vaikystės, jaunystės prisiminimus, atgimsta pirmos meilės ir išdavystės, praeiti džiaugsmai ir sunkumai. O paskui pasišnekėjusios visos išsiskirsto. Nieko neįvyksta. Bet juk poezija yra daugiau negu žodžiai, ji prasideda ten, kur žodžiai baigiasi. Tad neapsigaukit dėl to paprastumo.
Spektaklyje daug kiekvienai moteriai būdingo prigimtinio raganiškumo. Neretai pašnekam, kad aktorių ir net teatro vyrams kai kurie spektaklio momentai turėtų būti nejaukūs, gal net baisūs. Man ir pačiam tą baisumą vienos repeticijos metu teko patirti. Yra toks vienas Agnės eilėraštis, kuriame moteris pasakoja apie senstantį vyro kūną. Žiaurokas eilėraštis, bet vis sakiau, kad čia ne apie mane, netgi linksmino tas žiaurumas. O vienos repeticijos metu pataikiau atsisėsti priešais veidrodį. Ir prasidėjus eilėraščiui veidrodyje pamačiau, kaip mano kūnas tiesiog akyse sensta ir smunka. Patikėkit, tai tikrai nebuvo malonu. Gerai, kad žinau, jog veidrodžiai meluoja, o visos moterys žino įvairių raganavimo paslapčių.
AKTORĖS. Spektaklyje keturis vaidmenis vaidina penkios moterys: Svetlana Artemjeva, Rima Bielovienė, Raimonda Stankevičiūtė-Vilimienė, Marytė Vaitkevičiūtė ir Dalia Veikšienė. Geros aktorės, įspūdingos moterys. Asmenybės, su kuriomis nėra labai paprasta, bet labai įdomu.
Tikiuosi, tas spektaklis bus joms visoms šioks toks išsipildymas. Kaip buvo išsipildymas ilgai planuota afišos fotosesija su Sigitu Daščioru vasaros pabaigoje, kai klaidžiojo po Rokiškį keturios pabėgusios nuotakos. Kai kurios apskritai pirmąkart apsivilko puošnią baltą nuotakos suknelę. Buvo linksma.
Tiesa, bus spektaklyje ir du vyrai. Vienas dirbtinis – toks visų vyrų vyras ir simbolis, toks „Apolonas armanio trusikais“, anot A. Žagrakalytės, o kitas – muzikantas. Spektaklyje skambės gyva muzika – saksofonu gros Arūnas Paškevičius. Gal ne tik gros, bet ir taps rimta sudėtine spektaklio dalimi.
Žodžiu, visko bus daug. Spektaklis pritaikytas mažoms erdvėms, kamerinėms scenoms, o jose viskas tikriau ir dar panašiau į tiesą negu didelėse scenose. Galvojom, ką darysim, jeigu į premjerą susirinks daugiau žiūrovų, gal reiktų keltis į didžiąją salę, bet paskui nusprendėm, kad tai gal ir leistų daugiau uždirbti vienu kartu, bet pačiam spektakliui tik pakenktų – jam reikia žiūrovo ir jo reakcijų čia pat, gyvų ir ryškių. Tad stengsimės premjerą pakartoti kiek galima greičiau ir daugiau. Jau aišku, jog šis spektaklis lapkritį dalyvaus respublikinėje mėgėjų teatrų apžiūroje „Atspindžiai“ bei tarptautiniame festivalyje Mogiliove (Baltarusija).
Spektaklio premjera spalio 12 d. 18 val. Kultūros centro mažojoje salėje. Ji pradės šiemetinę „Mažąją Interrampą“. Jeigu šalta, šlapia ir nesinori eiti iš namų, bilietus galite pirkti ir internetu www.rokiskiskulturossostine.lt. Paskubėkit.
