Prieš keletą metų vienas šiek tiek „įkalęs“ vyras draugiškai paatviravo: „Pradėjau skaityti tavo „Akcentus“, bet po kelių pastraipų mečiau. Rašyk, kad būtų galima suprast…“ Tai nebuvo pagyrimas, bet priėmiau būtent taip… Suprast nėra privaloma. Ne kiekvienam skirta tai, kas žodžiuose, tarp jų, kadre ar už kadro… Dešros žmonėms patinka skirtingos, vieni jautrūs česnakams, kiti – pipirams. Kažkam reikia Antano ar Valentino, kitiems – Egidijaus, Tado, Zenono, Prano. O reklamos meistrų, visažinių, darbdavių ar kitokių valdžių (pagaliau ir žiniasklaidos, ką jau čia) ambicijos primesti visiems skoniams subalansuotą „tiesą“ (ale komunizmą) kartais gniuždo ir žudo.
Mes dažnai siunčiami aprašyti renginių – giesmių popiečių, koncertų, mugių, projektų, seminarų, ypatingų festivalių ir kitokių balių… Gegužę jų – lavina, išsiveržęs ugnikalnis, pratrūkusi votis. Nieko neturiu prieš jų organizatorius, bet… mintinai žinom, kas ką ten darys. Visos programos iš anksto feisbukuose ištransliuotos, o žurnalistai („nes labai prašo“) avansu prirašę kartais nepelnytų liaupsių. Ir dar stengęsi, kad nė vienas žodis rašiny nebūtų pakeistas, nė viena nuotrauka „nenumuilinta“, esmė išdidinta. Žmonėms reikia ŽINOTI. Mes alkani žinių, pilni norų, pretenzijų, motyvacijų. Tik štai prastas spektaklis, vidutinė knyga, niekinė paskaita plius gera reklama – pasirinkimo krizė, išvargusias smegenis nuodijantis ir ne tuo keliu vedantis kokteilis.
Bet „stop“. Kartais šita „laiškų dėžutė“ persikrauna, ir iki ašarų išsiilgsti NEŽINOTI. Ko? „Kas laukia už kampo“. Noris patirti tą jausmą. Nesitiki nė lašo, o gauni. Šulinį, krioklį, jūrą, vandenyną.
Čia, žemėj, reikia kosmoso.
„Atvažiuos į Rokiškį fotografai, gal tau įdomu?“ – rašo žinutę Eimis Šeršniovas. Taip nesinori dirbti sekmadienį – pačiam ilgojo savaitgalio vidury, o dar šalta. Bet… einu. Net ne todėl, kad kviečia. Dėl to, kad visiškai neįsivaizduoju, kas laukia. (Iš Eimio gali velniažin ko tikėtis.)
O laukia kelios dešimtys baltais kombinezonais apsirengusių ir kamerom apsiginklavusių žmonių, keistai judančių prie dvaro laiptų (iš šalies atrodė – cheminis ginklas, ne mažiau).
Tai štai tie, nesuprasi kodėl balti, fotografuojantys neaiškiais būdais, be jokios naudos ir nežinia dėl ko iš Vilniaus ar Kauno atsibeldę į mūsų Rokiškį… Jie mane užbūrė. Noriu to neįprasto fotoaparato iš degtukų dėžutės ar advokato portfelio (sako, galima fotografuoti bet kuo). Nes, anot Danisevičiaus, – paties tarp svečių žinomiausio (kai ant popierinio kavos puodelio užsirašiau jo numerį, kolegos net nesuprato – „ko nepaprašei autografo?“) – fotografuojant skirtingomis technikomis „labai keičiasi mąstymas“.
Ir ne tik fotografuojant. Mąstymas, matymas ir gyvenimas (jei neįsikali galvon, kad jau viską matei, patyrei, žinai ir moki) keičiasi būnant su „kosmonautais“. Štai matau Audriaus Dagio degančias akis ir klausau „skanių“ sakinių apie „šilkinius blynus“, minkštutėles sriubas (joms gaminti sultinį verda visą dieną, šito mokosi pas Liutaurą Čepracką). Kalbu su dainų kūrėja Vilija. Po to gaunu dovanų. Kelias naujausias dainas žinute „fb“ ir atvirumą. Nes atvirumas, visiškas įkritimas į savo talentą, darbą, ambicijas gerąja prasme – nesvarbu, muziką, kulinariją, fotografiją – pasiteisina. Be jo, to įkritimo, niekur. Jokios prasmės, jokio kosmoso… Tik rutina, nuovargis ir alergija.
Mąstymas keičiasi bendraujant su Vilma. Ačiū tau, Moterie, už išpažintį, kurią pažadėjau sudėti į knygą, jei ją kada nors parašysiu. „Komentarų po to bus daug“, – apie tai, ką patyrė, nebijo kalbėti „…balsiukų“ vadovė. Bet jų ir nebūna tada, kai pelkė užakusi, niekas nejuda ir neskauda.
Dėl tokių žmonių, dėl tokių išpažinčių (kurių nesitiki, bet gauni) norisi dirbti šitą darbą, o tai, ką jie sako ir mato, – rašyti kitiems.
Rytoj – Spaudos diena. Sveikinimai visiems – ir tiems, kas skaito, ir tiems, kas rašo.
