Keičiasi laikai, keičiasi paminklai ir gatvių pavadinimai. Tikriausiai tie, kas statė paminklus sovietmečio poetams, net negalvojo, kad jie bus laikinai, kaip ir mes dabar negalvojame, kiek laiko stovės šiais laikais pastatyti pagražinti akmenys, skirti dabartinėms realijoms. Bet… o ką gali žinot, gal atėję ruskių ordos juos sumindys tankais? Kažkada buvo juk visai malonu pasėdėti skverelyje, kuriame stovėjo akmeninis karys su penkiakampe žvaigžde ar koks komunaras. Gėda prisipažinti? Suprantama!
Po laikraščius bei internetus tąsomas sovietmečio poetas Justinas Marcinkevičius turbūt vartosi karste. Jo kūryboje susimaišę eilėraščiai sovietų valdžiai bei eilės lietuvybei. Rašytoja Kristina Sabaliauskaitė peikia jo trilogiją „Mindaugas“, „Katedra“, „Mažvydas“ – neva tai „melo ir propagandos kūrinys“. Galvoju, tai kaži, ar rašytojas žinojo, „kaip turi būti“, tad vargu, ar kažką pamelavo. Kaip rašė Vytautas Toleikis: „Ne apie Marcinkevičių kalbame, o apie mūsų praeitį, gebėjimą prisipažinti, kad visi buvome šiek tiek sovietizuoti“. Neseniai kalbinau žmones, kuriems tarybinė (sovietmečio) santvarka šiais laikais turėtų pakabinti etiketę, kad esą jie buvo Lietuvos priešai. Pagalvokit, juk šiais laikais pasakyti, kad buvai kolūkio pirmininkas ar tarybinio ūkio direktorius, tai oho hoo… tolygu ateit „ant sušaudymo“. Tuo tarpu buvę sovietmečio laikų vadovai sako: „O tai ką, mums reikėjo negyventi? Kuo mes kalti, kad gimėme tuo laikmečiu?“ Turbūt tų laikų rašytojai bei kiti kūrėjai mažai turėjo galimybių išgyventi, nerašydami apie „socialistinę realybę“, „iškiliuosius“ vadus bei tų laikų vertybes. Konformizmas apskritai galėtų būti lietuvių tautinio charakterio ypatybė. Kokį jie tada turėjo pasirinkimą? Turbūt kažką tarp gatvių šlavimo ir prekybos daržovėmis, kad tik nepakliūtų į istorinę mėsmalę. O gal tiek to – pamirškime eilėraščius su tų laikų santvarką giriančiais posmais ir atsigręžkime į to paties poeto kūrinius, kurie skatina augti.
Pamenu, mokykloje analizavome tą „baisią“ trilogiją. Nei tikėjomės istorinio tikslumo, nei kažką kaltinome. Tiesiog svarstėme, ką jautė poetas, ką išgyveno ten aprašyti Mindaugas ar Mažvydas. Manyčiau, kūrėjo užduotis – užfiksuoti to meto laikmetį, o ne atspindėti kurią nors ideologiją ar matematiškai tiksliai atvaizduoti faktus.
Tiek to, galite nestatyti paminklo J. Marcinkevičiui, bet kam purvinti jo asmenybę bei atminimą?.. Sunaikinkime viską, kas kurta nuo 1940 m. iki 1990 m. kovo 11 d.
Redakcija gavo skaitytojo laišką, kuriame jis piktinasi, kad Rokiškyje tebėra S. Nėries ir P. Cvirkos gatvės. Tikrai, tai kur buvome anksčiau? Atsibudome ir kelkimės! Kiti miestai tokias gatvių lenteles seniai nukabino, o čia?.. Dairausi po kito Šiaurės Lietuvos miesto gatves: P. Cvirkos, J. Paukštelio, L. Giros, J. Janonio, Pergalės, S. Nėries gatvės… Na, supratau – čia vadovai bei gyventojai irgi miega.
Žvilgt į Rokiškio miesto žemėlapį – ogi ten ir poetui P. Širviui skirta gatvė! Na, kaipgi – juk žemietis. Ir šventę turime, pavadintą „Širvyne“. Gyveno, tarnavo kariuomenėje, kūrė, dirbo sovietmečiu. Skaitau biografiją: „Nuo 1946 m. dirbo Rokiškio apskrities laikraščio „Tarybinis Rokiškis“ redakcijoje. 1950–1952 m. Pandėlio rajono laikraščio „Spalio pergalė“, 1952 m. Dūkšto rajono laikraščio „Komunizmo švyturys“, 1952–1953 m. Merkinės MTS politinio skyriaus laikraščio „Socializmo pergalė“ redaktorius…“ Ką gi – teks dabar skaityti ir P. Širvio eilėraščius, ieškant sovietinio realizmo liekanų. Būt gerai nerasti ten Lenino ir darbininkų klasės. O gal vis tik pervardinti P. Širvio gatvę bei sunaikinti „Širvynę“? Kodėl? Kad neišvestų „iš kelio“ šis sovietmečio propagandonešis!
Juokauju. Tiesiog visa tai BUVO. Galbūt tie, kurie rašė apie „komunizmo rytojų“, nuoširdžiai tikėjo, kad Lietuvai taip bus geriausia.
Nesiilgiu sovietinių laikų. Nenoriu, kad tai sugrįžtų. Tik tiek, kad į praeitį žiūriu santūriai, nereikalaudama, kad ji būtų kitokia. Jeigu jau buvo, tai nepakeisi. Lai ilsisi J. Marcinkevičius Antakalnio kapinėse be iš burnos sabaliauskaitėms krentančių rupūžių. Prieš keisdami gatvių pavadinimus, gal paklauskime ten gyvenančių, ar jiems patinka gyventi P. Cvirkos ar S. Nėries gatvėse. Na, o prarasti „Širvynę“ būtų didžiulis nuotolis. Ir nesvarbu, į kokį „komunizmo rytojų“ kažkada kvietė poetas…
