Rašydama apie privatų kulinarinio paveldo muziejų, kurį ketinama perkelti į Rokiškį susimokant beveik milijoną, savivaldybės internetinėje svetainėje ieškau paskelbtos tautos apklausos. Įsivaizduoja jie tokią viziją ar ne? Tegu ir plonas, būt pakedentas demokratijos sluoksnis, po kuriuo tarpsta nematomi posėdžiai ir dalijimasis atsargiomis nuomonėmis (ne visi politikai drąsūs), „gal geriau medicinai?“, „gal kultūrai?“, „gal Krošinskių pilaitei?“, „o gal slėptuvei?“, „o gal Birutei į Salų dvarą?“
Negana pranešt apie naujo muziejaus viziją, įkelti reklaminę nuotrauką prie naujo traktoriaus ar privataus korepetitoriaus. Žmonės nori iš karto žinoti, kas už jos slypi. Kad nereiktų gaišt laiko ir rašyt laiškų į aukščiausias instancijas. Įtarinėjant išrinktuosius privačiais interesais, „rankų laužymu“ ar „buldozerio“ principu.
Bet grįžkim prie kulinarijos. „Aš tokio dalyko nedaryčiau. Žinoma, be kultūros nėra ateities, bet per dideli pinigai. Ar nenukentės kitos sritys? Kartais pas mus stipriai nueinama į kraštutinumus. Šiuo atveju – irgi“, – tiesiai sakė kolekcijos klausimo pristatyme partiečiams dalyvavęs Stasys Mekšėnas. Jis net neįsivaizduoja, kodėl ir kam kilo tokia mintis. „Anksčiau, būdavo, sueina politbiuras ir nutaria. Gal ir dabar nutarė. Mano nuomonės niekas neklausė. Nenoriu „dyvytis“, bet reikėtų ilgiau pasvarstyt. O gal jie skubina, nes „biudžetas ant nosies“? Bet čia „iš lempos“ greitai negalima. Tautos nuomonės reikėtų išklausyti. Iš karto viskas atsispindi, per komentarus“, – kalbėjo valdančiajai daugumai priklausantis politikas. Po pokalbio prisiminiau „Vaidiname žemdirbiams“. Tada irgi suėjo naktį į pirtį ir nutarė. Ir gerai padarė.
Na, o geidaujamos apklausos kol kas nėra. Nors mūsų išrinktieji kartais paklausia, kokio norim gatvės pavadinimo ar miesto vartų. Net balsai suskaičiuojami – „rokiškėnai patys nusprendė“. Liūdesys, jei apklausos skelbiamos pagal orą ar nuotaiką. Tada tik demokratijos iliuzija, nes širdis mažai kam skaudės ar gatvė bus Kubiliūtės ar Olkinaitės. Ko gi tada žmonių nepaklausus.
„Gimtasis…“ nėra vintažinių lėkščių dvare priešininkas. Kaip ir daugelis. Kas gi nenorės vertingų dalykų iš praėjusių amžių dvare. Nepabandę nesužinosim. Gal malonaus verslininko Vaclovo Kontrausko kolekcija tikrai pritrauks į Rokiškį minias žmonių, „pakels Rokiškio muziejų į kitą lygį“ ar net „privers pasijudinti remontuot kumetyną“. Šiandien muziejuje dirbantys džiaugiasi, kad „ne vyžos“. Milijonas dar neišleistas, o jie jau sales aptarę, nes reikės daug vietos.
O jei nepritrauks turistų? Rokiškis su turizmu dažnai „prašauna“. Čia ne „kasko“. Garantijų nėra. Biudžetui tai bus kainavę apie 800 tūkstančių. Nors dėl vietos stygiaus turim pilnas saugyklas savo kraštiečių pridovanotų turtų. O gal viskas, kas dvaro suslėpta, neverta dėmesio? Nuo Vienožinskio iki Bičiūnienės ir kitų garbės piliečių, kuriems pagal naują madą ditirambai sakomi jau po mirties.
Tuo metu dar viena tema, kuri pusę metų buvo gvildenama slaptuose posėdžiuose – Juozo Tumo-Vaižganto gimnazijos likimas, – vėl atsinaujino. Vaižgantas ar „Romuva“? Kaip nuo kitų mokslo metų vadinsis vienintelė miesto gimnazija. Oficialiai sakoma, kad dabar vyksta vidinė diskusija. O rokiškėnai laukia, kad irgi galės pareikšt savo nuomonę viešai.
