Va, Bičiuli, paklausyk apie tikrąjį gyvenimą tikroje Lietuvoje… Kiekvienų metų, kiekvieną antrą rugsėjo savaitgalį… Palauk, aš dar truputį iš tolėliau pradėsiu. Dabar toks laikas, kai visi ūkininkai savo grūdinius derlius doroja, į džiovyklas veža, žieminių sėją pradeda. Visi laukai nuo traktorių dūzgia… Keliai „pamestų“ grūdų pribarstyti ir ant jų varnos ir kuosos tarpusavyje pešasi. Toks gyvenimas rudeniop.
O vat kiekvienų metų kiekvieną antrą rugsėjo savaitgalį viskas kitaip. Visi Obelių miestelyje švęst „Obelinę“ pradeda, technika laukuose „apmiršta“, visi šventiškai nusiteikia, net ir kuosos su varnomis nurimsta. Bičiuli, žinok, kad tai didi šventė net tris dienas ūžianti. Va taip… ir jokių svetimų šalių vėliavos ant stiebų neplevėsuoja ir jų niekas nebučiuoja, o tik Obelių vėliava, obelų žiedais boluojanti, plazda. Šventės prasideda… Gera gyventi pas mus…
Penktadienį buvo „Obelinės“ pradžia. Tuoj aš tau viską nuo pradžios… Vakarop savo Gyvenimo Draugę nuvežiau į Obelių muziejų, kuriame jos buvusios piešimo mokytojos Elenos Zalogaitės dailės paroda, eilės, prisiminimai iš jos gyvenimo… Keletą valandų pilnoje salėje Draugė sėdėjo, renginiu žavėjosi. Aš tai, Bičiuli, paežerėj valčių lenktynes stebėjau, ponios Zinos su vaikais ir bičiulio Valiaus išpuoselėta promenada vaikščiojau, ant paukščių stebėjimo tiltelio sėdėdamas šelmeninius kregždžiukus stebėjau… Va taip vat.
Tu tik negalvok, kad tai viskas, toli gražu iki to. Vakarop prie paminklinio akmens prieš 400 metų Obelius valdžiusiam seniūnui kunigaikščiui Martynui Marcelijui Giedraičiui – metalinio darbo „Karžygys“ atidarymas. Matai, Bičiuli, šalimais yra Ramintos vardo šaltinis, o legenda apie karžygio Žvitriaus meilę geltonkasei Ramintai obeliečiams žinoma. Todėl, manau, meistras Gintaras kaldindamas karžygį mintyse turėjo kaip tik legendinį Žvitrių. Štai taip. Jaunieji šauliai su deglais, vedėjos tautiškais rūbais… šiurpas kūnu ėjo. Vakare šalia bažnyčios krepšinio čempionatas 3×3 – ne veltui Obeliai viena iš 3×3 čempionų kalvių yra. Vos ne dvi dešimtys komandų iš visos Lietuvos iki vidurnakčio dėl prizų varžėsi. Na ar ne gera gyventi Obeliuose?
* * *
Šeštadienį šventės visa jėga įsibėgėjo… Dar tik švintant kelios dešimtys baikerių obeliečius iš miego žadino – visomis gatvėmis galingiausi motociklai, ratus sukdami, apie „Obelinės“ šventę žinią nešė. Nuo pat ryto apie keturios dešimtys žvejų iš keleto rajonų savo išmoningumą ir kantrybę Obelių ežero pakrantėje trejetą valandų demonstravo. Be prizų neliko niekas… Man irgi žvejai žuvies dovanojo. Kaimyno kaciokė Pilkė ir varna Madam jau keletą dienų žuvim mėgaujasi.
Na, sakyk – kuo ne puikus gyvenimas! Kas norėjo net pirtelėje išsivanot galėjo ar kubile pasilepint… Aš, Bičiuli, pirmi metai tarp meškeriotojų nebuvau, aš apie puodus sukausi. Matai, visiems meškeriotojams ir sirgaliams buvo avinas kepamas, mūsų kaimynai Pūgžliai skania žuviene vaišino… Man įdomus avino kepimo procesas buvo – viską iššnipinėjau: ir kokie prieskoniai naudoti, ir kiek dienų avinas marinuotas… O kai aviną iš folijos lupt pradėjo ir iš vidurių bulves su morkom traukt bei avino mėsą plikom rankom plėšyt tooooks aromatas pasklido, kad visi, seiles rydami, eilutėn stojo…
Na, ar tai, Bičiuli, ne puiku? Čia tau ne „burbulas“, kur vien per televizoriaus dėžę gyvenimą stebi, čia… Lietuva!
Mano Draugė avienos nevalgo, o ir meškeriojimu, kaip ir grybavimu, visiškai nesidomi, todėl ji keletą valandų Obelių bendruomenės namuose susitikime su aktoriumi Sauliumi Čiučeliu „Kai teatras susitinka su gyvenimu“ bendravo. Va kaip – parėjo spindinčiomis akimis ir net pajaunėjusi. Meno jėga!
Vakarop Obelių parke – mugė ir koncertas… Na, čia mums su Drauge jau visiškai neįdomu – pradžioj kalbos, mero ir kitų sveikinimai, linkėjimai, o dar ir bilietėlis dešimt euriukų… Jaunimui „tūsovka“ iki vidurnakčio
* * *
Sekmadienį šventės pabaigtuvės… Iš ryto turgelyje kermošius, stilizuotos muzikos kapelijos „Brigadėla“ koncertėlis, kuriame net mano kaimynas Povilas neapsikentęs šokti su damomis suktinį pradėjo. Ot duoda kaimynas, iš kur tiek energijos turi! Po turgelio linksmybių bažnytėlėje atlaidai, o po jų klasikos mėgėjams Rokiškio R. Lymano muzikos mokyklos simfoninio kolektyvo muzikavimai.
Štai taip, Bičiuli, gyvena, pasak „profesorių“, antra, trečia ir ketvirta Lietuvos ir tik „burbule“ kitaip. Na, bet nori gyventi ramiai – gyveni vienkiemyje ar miestelyje, nori smarkaus gyvenimo, naktinių barų ir gatvės triukšmo – važiuoji Vilniun. Kiekvienas sprendžiame savaip KUR GERAI GYVENTI LIETUVOJE.
Ate, Bičiuli!
Kęstutis KADŪNAS
