Poslednij zvanok….

Toks užrašas ant automobilio puikavosi per abiturientų paskutinio skambučio šventę. Nežinia kodėl buvo pasirinktas užrašas svetima kalba: ar dėl kitokio žodžių skambesio, ar dėl noro pasipuikuoti. Jiems dar tik po devyniolika, savoji kalba vis dar neišmokta, o gal jau pamiršta… O gal mūsų genuose kažkas išsiprogramavo, kad be svetimos kalbos gyventi negalime? Suprantu, buvo metas, kai net oficialius dokumentus reikėjo rašyti rusų kalba. Tada visi kartojo, kad daro ne savo valia – valdžia taip liepia, tokia santvarka buvo.

Paskui nugriaudėjo atgimimas, tapome nepriklausomi ir staiga patys, niekieno neverčiami iš vieno kraštutinumo lengvai puolėme į kitą. Socialiniuose tinkluose ėmėme „taginti“, draugams rašyti „e-mailus“, mokėti mokesčius už „parkingą“, dalyvauti seminaruose, kuriuose lietuviai pranešimus skaito anglų kalba. Ir taip elgiasi ne tik mokiniai, studentai, bet ir mūsų vadinami šviesuliai. Štai prieš keletą metų kaimyniniame rajone vyko žinomos menininkės dizainerės Jolantos Rimkutės projektas „Migruojantys paukščiai“ skatinantis lietuvybę, patriotizmą, kurio organizatoriai savo viešąją įstaigą pavadino „LT Identity“. Ką ir bepridursi – pavadinimas kalba pats už save, o kur dar projekto programoje besipuikuojantis „lunch“ (pietūs) ir kiti žodžiai. Beje, vienas iš tose kūrybinėse dirbtuvėse apsilankiusiųjų puikiai apibūdino šį reikalą: „Varlių kvaksėjimas balos vandeny“. Va taip mes ieškome savo tapatybės! Matyt, kad išsaugotume savo kalbą, reikia ją uždrausti, nes būdami laisvi patys ją naikiname.

Pamenu, prieš keletą metų viešint Austrijos sostinėje Vienoje kavinėje norėjau užsisakyti jų garsiojo štrudelio (lietuviškai – pyragas su obuoliais). Vokiškai nemoku, tai angliškai paprašiau. Padavėjas kaip užsuktas atsakinėjo vokiškai, o angliškai nė vieno žodelio nepasakė. Iš pradžių pikta ir keista buvo taip bendrauti – juk tai vieša vieta, mes esame turistai ir derėtų kalbėti mums suprantama kalba. Buvo aiškiai matyti, kad angliškai jis viską supranta, tačiau laikosi savo. Vis tik mes per tas kelias bendravimo minutes išmokome kelis vokiškus žodžius: „ein“ (vienas),  „danke“ (ačiū). Va, taip, mielieji – kieno šalyje esi, to ir giesmę giedi – perfrazuojant žinomą patarlę galima pasakyti. O jeigu ta pati situacija būtų Lietuvoje? Tikriausiai būtume pulką vertėjų susikvietę, kad tik svečiui įtiktume – negi lietuviškai kalbėsi kokiam vokiečiui ar anglui. Baisi negarbė būtų.

Žinoma, yra ir džiugių momentų mūsų gyvenime. Pagaliau supratome, kad savimi ir savo gerove turime pasirūpinti patys. Rokiškio rajono ūkininkų sąjunga neprieštaravo, kad būtų pakeltas žemės mokestis, o tam yra svari priežastis: tokiu būdu už gautus pinigus bus galima įsigyti kelis ugniagesiams skirtus automobilius ir padidės tikimybė, kad įvykus nelaimei į gaisrą ugniagesiai atvyks greičiau, o ne melsis šventam Florijonui, kad pagaliau užsivestų kokia keliasdešimties metų senumo antikvarinė mašina. Užsienyje tokios jau senai savo vietą rado muziejuose, o pas mus dar tarnauja pagal paskirtį.

Kad visiems jau seniai reikia susimesti po kelis eurus, puikiai parodo ir kasmet vykstančios įvairios akcijos. Valstybė niekaip neranda pinigų vaikų dienos centrų išlaikymui, modernių gydymo aparatų pirkimui ir dar daugeliui kitų dalykų. Suprantu, kad tokios akcijos suvienija žmones, tačiau vis tik labai skaudu, kai vien valdininkų komandiruotėms į užsienio šalis išleidžiama keli šimtai tūkstančių eurų, o kur dar nesuvokiamos sumos įvairiems forumams, renginiams į kuriuos kviečiami vis tie patys elito atstovai.

Galime pastebėti ir dar vieną įdomų dalyką – labai jau keista ta skurstančiųjų klasė pas mus. Žodis „skurdas“ visame pasaulyje suprantamas kaip žmogaus ekonominė padėtis, kuriai būdingas nesugebėjimas savo jėgomis susikurti minimalių poreikių patenkinimą. O pas mus yra dvi skurdo rūšys: materialinė ir dvasinė. Pirmoji, kai žmogus neturi pajamų užtikrinančių jo orų gyvenimą, antroji – kai skurdas ne kišenėje, o galvoje.

„Šauniausia“, kai visos Lietuvos vargstančius pensininkus atstovaujančios organizacijos pirmininkė į susitikimą su rajono senjorais atvyksta naujutėlaičiu džipu. Tada ir supranti, kad ne tuos išsirinko senjorai, bet ką padarysi – kas rėkia to ir viršus. Svarbu, kad susitikimų metu kaip sakoma gražiai pakalba… Pas mus net ubagų karaliumi tituluotas Vytautas Šustauskas su naujutėlaičiu „Chrysler 300 C“ važinėjo ir būtų važinėjęs jeigu ne tie velnio lašai ir avarija. O paskutinė, naujausia skurdo teorija tokia, kad, pasirodo, žmogaus uždarbį galima skirstyti pagal jo gyvenamąją teritoriją. Gyvenantiems rajonuose už tą patį darbą galima mokėti mažiau negu vilniečiams ar kauniečiams – juk, pasak kai kurių ekonomistų, kaime išlaidų mažiau.

Tai kodėl tada niekas nenori į kaimą, jeigu čia išlaidų mažai, aplink grynas oras, o vakarais nuotaiką gadina tik uodai, o ne verslo konkurentai?