Revoliucijos palauks…

Kas žino, kaip atrodo laimingas žmogus? Sotus, turtingas, kaip ir aišku, atostogos „viskas įskaičiuota“ ir jokios panikos, kad brangsta degalai, cigaretės ar alkoholis (nors gal jie kaip tik panikuoja?). Darboholikai laimei neturi laiko, nes „aria“. Garbėtroškos ir narcizai (gal paprasčiau, politikai) pasimetę tarp atspindžių veidrodžiuose (garbės troškimas kaip gyvatė – vieną galvą nukerti, kelios atauga, nes „žinomumas“ „veža“). Žodžiu, kuo toliau į mišką, tuo daugiau medžių, todėl keli šios savaitės akcentai apie paprastus gyvenimus, konkretesnius skambučius, nemigą ir laiškus. Ketvirtadienį skambina į redakciją rokiškietė Elena. Ji tikisi Dariaus Mockaus siūlomo milijono, nes, pasirodo, žino, kur Kaune yra užkastas Nepriklausomybės Akto originalas. „Ir tikrai tai nesudėtinga atrasti“, – visu rimtumu kalba telefonan kolegei ir neslepia jau pranešusi Kauno žurnalistams, „atitinkaman skyriun“. Viskas aišku kaip du kart du. Rokiškietė jau suplanavo, kur dės gautus pinigus – sumokės už anūkės mokslus ir galbūt susigrąžins ją iš emigracijos. Tobulas gyvenimo planas. Nepanašus į tų, kurie kasdien kaip į katorgą bėga į darbą, pervargę, nelaimingi, pyksta dėl kylančių kainų ir vis „kala“, bet niekaip „neužkala“ to milijono. Nelabai skuba ir tarybos narys Stasys Meliūnas. Meilės dieną, vasario 14-ąją, prieš pat vidurnaktį Petrui Blaževičiui atsiunčia raštą. Prašo įtraukti į Vasario 16-osios renginių sąrašą varžybas, kurios turėtų vykti vasario 15-ąją. „Atsiprašome, kad vėlokai prašome, nes „šiokie tokie organizaciniai nesklandumai“, – mandagiai teisinasi ekskomisaras. Nesidomėjau, ar tas renginys kur nors buvo įtrauktas, bet naktinis laiškas (jį aptikau kaip tik tuomet, kai kolegė kalbėjosi su Elena) vis tiek pralinksmino (ypač žinant, kad visokie šventiniai reikalai ir afišos paprastai derinamos prieš  mėnesį).  Tada pagalvojau: pernelyg mes susiraukę ir svarbūs (daugiausia nesąmonių padaroma juk rimtais veidais). Nėra čia ko mosikuot rankomis, revoliucijos gali palaukti… kol nusilakuosiu nagus ir pati parašysiu laišką. „Ar esi gyvenime rašiusi meilės laišką?“ – klausiu kolegės po to, kai perskaitau spektaklio „Meilės laiškai“ su Kostu Smoriginu ir Ilona Balsyte anonsą (tokie įkvepiantys tie reklaminiai tekstai apie spektaklius, net „užsikabinu“ nueiti). „Oi, ir labai daug“, – nušvinta draugė, jau pasiruošusi pasakoti apie galvoj tebegulinčius ir vis naujai gimstančius tekstus. Tada kabinete išsisklaido „užknisančių“ kalbų apie politines intrigas negatyvas, užsidega akys ir pasklinda gyvastis. „Tikiu ir tuo, kad didžiausios bėdos – per moteris. Bet ir džiaugsmas. Man, dar vaikėzui, močiutė yra pasakiusi, kad moteris reikia mylėti. Dabar tai priimu kaip šventą tiesą. Niekada nereikia kaltinti moterų. Gal ne visada jos teisios, bet vyrai – tikrai kaltesni“, – apie moteris be jokių apsimetinėjimų ir pataikavimų savo lyčiai svarsto vienas iš  šilčiausių vasario pašnekovų Saulius Lampickas. Kalbėtis su tikrais menininkais – (S. Lampicku, Jonu Buziliausku) – nesibaigiantis malonumas („lyg semtum iš šulinio, o vandens – vis daugėja“). Tais, kuriems ne tik Dievo duota, bet ir menai patikrinti realiais išgyvenimais ir iki dugno išskaudėti. Tam, kad suprastų svarbiausią tiesą – „viduje esi laisvas“. Jie nesiburia į jokias organizacijas, nelipa kalbėti „ant bačkos“, nevairuoja brangių mašinų, nori būti mylimi ir vertinami, nesako: „Šito nerašyk“, nes sako tiesiai: „Kūryba – tai vienatvė, kūryba – tai pamišimas.“ Jie pereina pragaro vartus, klumpa, keliasi ir vėl klumpa. Tik neturi žemėj laiko vaidinti patriotų kiršindami kitus, o tyliai daro tai, ką sutverti daryti… O moterys? Nuvažiavau kalbėtis su Nijole Čirūniene. Pilkas, sako, dabar laikotarpis, bet kalbam. Be jokių oficialumų ir dirbtinių klausimų. Būna žmonių, kurių nereikia klausti apie esmę, nes jie patys – neužgesinama vidinė ugnis, o konkrečiu atveju – ir moteriškos stiprybės koncentratas. Kažkas, kas prijungia lyg prie kroviklio ir įkrauna.   Tik va, „Vaidiname žemdirbiams“ žiuri pirmą kartą neturi nė vienos moters. A u, vyrai? Argi jos per trapios vaikščioti po „Rokiškio kultūros griuvėsius“? Jūs, iškankinti slaptų versijų ir nemigos (vienas prisipažino: pasiklausęs buvusio Kultūros centro direktoriaus, naktimis neužmiega), ar be jų susitvarkysit?   Ir vis tiek, kaip atrodo laimingas žmogus? Gal tas žaidimams pasiduodantis, raguotas ir gauruotas, neaišku kokia būtybe pavirtęs po Užgavėnių kauke…