Eligijus DAUGNORA
Vasaros savaitgaliais žmogus jautiesi kaip kokiam prekybos centre, kur pasiūla gerokai viršija tavo poreikius ir galimybes. O norisi visko. Ir miestų, miestelių bei kaimų švenčių, ir festivalių bei koncertų, ir poezijos, ir ralių, ir… ko ten dar? Ir net į mišką norisi – toliau nuo viso šito šurmulio ir nespėjimo.
Štai aną savaitgalį vyko ne tik ralis, nors tas garsiausiai burzgė. Aplink Rokiškį dar vyko „Duokiškio baladės“, Pandėlio Oninės, Marcelės Kubiliūtės minėjimas, armonikierių varžytuvės Obeliuose, poezijos skaitymai Papiškiuose, neminint parodų atidarymų ir pan. O kur dar Galapagų muzikos festivalis Zaraso ežero saloje, scenos menų festivalis Contempo Kaune – čia tiems, kuriems Rokiškis per mažas, o mašinos per tyliai ūžauja. Šį savaitgalį bus panašiai. Nekalbant apie kitą, mažne prilipusį prie Žolinių. Ko norėti – vasara. Net tie, kas neatostogauja, išsiilgę poilsio, švenčių ir „kankinimo menu“, kaip pasakytų viena pažįstama. Ne, nematau tame „kankinime“ nieko blogo. Susirenka žmonės, jaučiantys poreikį pabūti kartu, muzikos, poezijos pasiklauso, patys spektaklius vaidina ir į kitus pasižiūri, vieną kitą bokalą vandens, sulčių ar kitokio gėrimo išgeria (vasarą reikia žymiai daugiau gerti, kad išsaugotum sveikatą), kulinarinio paveldo ir kitokių valgomų „išmislų“ ragauja ir veidai pražysta šypsenom bei sveiku raudoniu. Jei koks nesusipratėlis vasaros savaitgaliais kiūto pasislėpęs namie ir žiūri televizijos kartojimus ar knygeles skaito, tiesiog nekreipkim į tokį dėmesio. Net politikai vasarą atostogauja. Ir tegu atostogauja, neklausinėsim, ar atostogų meto čekiukai galioja, juolab pats čekiukų skandalo autorius pasakė, kad toliau čekiukus tikrins jau tik rudenį – ir didžiausiems skandalistams reikia vasaros poilsio.
Tiesa, vietoj politinių skandalų vasarą randasi poetinių-paminklinių. Tokių vasariškai karštų, tarsi paminklai lemtų ne tik požiūrį į istoriją ir kūrybą, bet ir vos ne Lietuvos ateitį. Tik vieni šneka apie Poetą, kurio kūryba verta įpaminklinimo, o kiti apie Žmogų, kurio politinis veikimas ne visai vienareikšmis. Vargu, ar jie gali susišnekėti. Prisipažinsiu, Justinas Marcinkevičius nėra iš mano mėgiamiausių poetų, nors kartais jį paskaitau, bandžiau kažkada ir viešai skaityti. Lietuvių poezijai jis svarbi figūra, o prieš 30-50 metų buvo ir ypatingos svarbos. Visgi nepasakysiu geriau apie tą poeto-paminklo klausimą, negu pasakė Sigitas Parulskis: „Man patinka vertinti rašytoją už jo kūrybą, darbus, o ne už visuomeninę politinę veiklą ar moralinį tyrumą. <…> Tą patį principą galiu taikyti ir Just. Marcinkevičiui – galbūt jis buvo šiknius kaip žmogus (silpnas, prisitaikėlis, komunistas ir t.t.), bet jei jo kūryba vis dar džiugina ir tenkina žmones, ji turi teisę būti. <…> Nesvarbu, bus paminklas ar nebus, jokia kūryba paminklais neišmatuojama.“
O dabar eikim į vasaros savaitgalį. Būkim savo ir kitų malonumui.
Tiesa, jei kas paklaustų, kur buvau aną savaitgalį, tai galiu atsakyti, kad buvau miškuose ir ieškojau grybų. Radau vos kelis, nors perėjau tris miškus. Šį savaitgalį vėl trauksiu į miškus, sako, grybų randasi vis daugiau. Gali ir nepavykti, bet, pasak interneto folkloro, pats vaikščiojimas su peiliu po mišką ramina. O jei kartais susitiksim kokiame nors renginyje, tai juk ir sociofobams pasitaiko išeiti į viešumą.
