Labai gerai, kad Gyvenimo Draugė ryte nepalinkėjo man „nei žvyno, nei uodegos“. Miegojo ji dar…
Matai, Bičiuli, buvo „Obelinės“ antroji diena, o tą dieną ar ne aštunti metai vyksta žvejų varžytuvės, kas daugiausia sumeškerios, kas didžiausią ar mažiausią žuvį privilios… Metai iš metų vienodą valandą, 7’00 į Obelius suvažiuoja žvejai iš visos Lietuvos varžytis, net ir emigrantai… Va taip vat, Bičiuli. Aš irgi tarp jų buvau… imigrantas.
Ankstyvas rytas, rytmečio rūkas… Laužas Obelių ežero krante jau liepsnoja… Visa pakrantė žvejų nutūpta… Visi susikaupę, meškeriojimo strategiją apgalvoja… Kaip pensininkas, susimokėjau startinį mokestį 3 euriukus ir išsitraukiau 10 sektorių. Nors, kaip dabar galvoju, Bičiuli, galėjo būti nors ir 13. Jokio skirtumo… anei žvyno, anei uodegos.
Kadangi mėgstu visus ir viską slapčiom fotografuoti, atsiirklavau valtį, kad nuo ežero pusės visus galėčiau fotkint. Va taip vat, Bičiuli, aš pasiruošiau ilgai ilgai žvejybai… Šalia manęs, 9 numeriu, meškeriojo toks berniokas. Tylu, tylu… Tik retkarčiais vandenin bumbsi jauko „bombikės“… Nu nieks, nieks mano plūdės nepajudina. Visiškai maniškiu slieku nieks nesidomi. O šalia „9“ numeris tik traukia ir traukia vieną po kitos mažytes „pleskurkas“. Išklausinėjau – ant ko, iš kur, a kodėl taip. Vienu žodžiu, Bičiuli, išsiplepėjom. Pasirodo, jis net nuo Biržų krašto ir Nemunėlio Radviliškio, su broliu anksti ryte į varžytuves susiruošė, Vaidas vardu. O juk mano Gyvenimo Draugė gimimo nuo ten pat, o ir kursiokas Benius Nemunėly mokyklą lankė. Pasirodo, kad mano kursiokas, kadais aplinkosaugininku dirbęs, yra net ir baudą Vaidui išrašęs. Tik nenugirdau už ką: ar tai už samogono virimą, ar tai už mėšlo netinkamą laikymą. Kalbos netrūkom…
Valanda, dar pusė… Anei žvyną, anei vadegas… Nutariau, kad laikas fotoaparatuką rankosna imt ir žuvies meškeriojimą įamžint. Šalia sukinėjosi ir viską fotografavo tokia jauna, šviesiaplaukė mergina. Kai tik susiruošiau plaukti, ji irgi panoro kartu. Na, supranti, Bičiuli, damai atsakyt nevalia. Nevalia, atmink tai. Paplaukiojom kartu, pafotografavom, paplepėjom… Pasirodo, ji mokosi žurnalisto amato Vilniuj, antrakursė, o, kadangi ir obelietė, tai ji pasiprašiusi praktikai į „Gimtojo Rokiškio“ redakciją. Gerai pabendravom… Sužinojau, kad ji Skaistė, kad norėtų rašyti jaunimo temomis, kad… Gerai pasiplaukiojom, net Skaistei parodžiau ir Obelių dirbtinį šaltinį, kuris jau daugelį metų ežerą „maitina“. O vakarop jau ir „Gimtasis Rokiškis“ paskelbė Skaistės reportažą apie varžytuves. Geras reportažas gavosi, Bičiuli. Jaunoji karta auga…
Laikas greitas… Anei žvyna… Teisėjai paskelbė pabaigą… O pas mane anei vadegas. Bet be apdovanojimo nelikau, ant pjedestalo teko lipt. Bičiuli, Stasys visų žuvis svėrė, matavo, sekretoriatas viską protokolavo… Prizus gavo visi be išimčių. Kam kviečių maišiokas, kam žirnių kibiriokas, o kiekvienam dar ir moliūgas priedo.
Matai, Bičiuli, kaip viskas nuotaikingai organizuota??? Su tais priziniais moliūgais tai irgi įdomi istorija… Mudu su Stasiu žinom vieną vietą, kur baravykai gerai dygsta, net neretai važiuodavom jų pjaut ten. O ten gyvena bitininkas (Stasys irgi porą kelmų bičių turi, gerą medų suka), o jis augina moliūgus, kaip to reikalauja Europos biurokratija, o už juos dar ir išmokas kokias tai gauna. Tai vat, Stasys nužiūrėjo tuos moliūgus ir su bitininku sukirto rankom, kad gali per keturias dešimtis jų pasiimt. Taigi, trise priritinom tų moliūgų pilną Stasio škodą, vos vos dugnu asfalto nesiekė, o kai kuriose vietose net žiežirbos eidavo. Gerai, kad dar aš mašinikėn tilpau, nors bitininkas siūlė autobusu Obeliuosna parvažiuot. Va taip, Bičiuli, su tais moliūgais – prizais buvo…
Kaip ir sakiau, nuskriaustų nebuvo. Man, kaip vyriausiam varžytuvių dalyviui, nieko nepagavusiam, teko ant pjedestalo lipt ir kviečius, žirnius ir taurę iš bendruomenės pirmininkės rankų priimt. Net ir moliūgą, kurį prieš keletą savaičių Stasio škodon įritinau, prizu atgavau. Štai kaip istorijos ratas sukasi…
Geras rytmetis gavosi – kas norėjo, tas pirtelėje lepinosi, kas praalko Pugžlių „pugžliene“ skrandžius malonino. Štai tiek apie reportažą iš „Obelinės“ ir ANEI ŽVYNĄ, ANEI VADEGĄS.
Ate, Bičiuli! Iki kito karto!
