Sulaukėję, ilgi, trumpakojai
„Labai norėjosi bent kiek pailsėti, bet vėl skambina moteris: jos vaikai slidinėdami pastebėjo du voljere uždarytus šunis, panašu, neprižiūrimus. Trečias – prie būdos vos gyvas. Pasikviečiau Reginą. Ji visai šunų nebijo, o šie jai paklūsta. Voljero šunys buvo pikti, nesocializuoti, sulaukėję ir labai panašūs į Sniegių – tą, kurį dvi savaites gaudėme prie Bajorų, – ilgi, trumpakojai. Paklojome šiaudų, palikome maisto, kuo radusios apdangstėme voljerą, kad vėjas mažiau pūstų. Buvo didelis įtarimas, ar tie šunys nebus atklydę iš atkampiai nuo Bajorų gyvenančios moters, savavališkai veisiančios šunis. Praėjusį pavasarį pas ją buvome aptikę 27 trumpakojus: rudų, juodų, šviesių – visi vienos veislės. Kalytes buvome išvežusios sterilizuoti. Moteris dievagojosi nebeveisianti šunų, o turimus išdovanosianti. Kai kurie šunys pusiau sulaukėję, nebepasiduodantys prijaukinimui. Jau dešimt tokių šios moters keturkojų apgyvendinti Utenos gyvūnų prieglaudoje – jų niekada niekas nepasiims, nes jie pavojingi. Utena jų nebenori, nes tokie tik užima vietą. Rajono savivaldybė turi spręsti, kur tokius keturkojus dėti – vien savanoriai šių problemų nebeišspręs“, – „Gimtajam…“ pasakojo Jolanta.
Nepasidavė dvi savaites
Sniegius pradėtas gaudyti dar prieš Kalėdas. Gudrus – nėjo į gaudyklę net skanėstais viliojamas. Pas jį, netoli Bajorų, keturkojų gelbėtojai rytą ir vakarą važiavo dvi savaites – tarsi į filmavimo aikštelę: bandymai įvilioti šunį buvo filmuojami, vaizdai keliami į feisbuko grupę „Antras šansas“. Atsirado daug sekėjų ir pagalbininkų.
Bajorų kaimo žmonės šį šunį pažinojo jau anksčiau – dar vasarą jis buvo įpratęs lankytis toje vietoje, ir žmonės ėmė jį maitinti. Sunerimo bajoriškiai, kai laukus užklojo sniegas ir užgriuvo šalčiai. Šuo gulėdavo susirietęs sniege – kur jam dėtis? Bajorų gyventojai suskato ieškoti Jolitos, jau žinomos rajone keturkojų gelbėtojos. „Šuo neprisileido. Nežinojau, kur gauti šiaudų jo paklotui. Kartą žiūriu – eina moteris, nešina maišu šiaudų. Užkalbinome. O ji pas Sniegių ir ėjo – jau buvome davę jam tokį vardą. Su Regina labai susidraugavome ir dėl jos meilės gyvūnams, ir dėl gebėjimo su jais bendrauti“, – pasakojo Jolita.
Filmuotos istorijos atkreipė žmonių dėmesį: bajoriškiai sužinojo, kad Sniegio geriau nešerti – maistą arčiau gaudyklės barstė patys gelbėtojai. Net paspaudus šalčiui, kai maisto buvo galima rasti tik gaudyklėje, Sniegius nepasidavė. Meras Ramūnas Godeliauskas net atvežė užkonservuoto patelės kvapo, tačiau ir juo šuo nesusidomėjo: įlįsdavo gaudyklėn tik priekinėmis letenomis, pasičiupdavo maisto ir išsprukdavo. Kol vieną dieną durelės jam už uodegos užsitrenkė – daug dienų ir naktų šalęs šuo buvo išgelbėtas.
Spėliojimai pasitvirtino
Kol buvo pagautas Sniegius, į gaudyklę pakliuvo lapė, katinas ir kalytė, netrukus gavusi vardą Tundra. Pagal jos ženklinimą nustatyta, kad ji iš tos pačios atkampios sodybos, kurioje lankytasi dar pavasarį ir aptikta daug šunų. Beliko įsitikinti, ar voljere netoli Kavoliškio neprižiūrimi šunys nebus tos pačios „veisėjos“, čia priklydę ir žmonių uždaryti. Jolita ir Regina pas šunis važiavo kasdien. Reginai pavyko nuskenuoti vieno šuns mikroschemą – spėliojimai pasitvirtino: jis buvo tos atkampios sodybos prie Bajorų augintinis.
„Man tada trūko kantrybė – paskambinau į Valstybinę maisto ir veterinarijos tarnybą. Ji jau buvo gavusi laišką ir iš kavoliškietės moters, kurios vaikai aptiko tuos šunis. Pradėjome ruoštis apsilankymui pas šunų „veisėją“, – išgyvenimais dalijosi Jolita.
Kavoliškio šunis pavyko išgabenti į Uteną. Senukas, gavęs vardą Kliuškis, buvęs pririštas prie būdos, po paros nugaišo – buvo labai išvargintas tokių sąlygų.
Vienas lauke – ne karys
Veterinarijos gydytojai Renatas Grigaliūnas ir Edmundas Užupis davė reikalingų priemonių – pirštinių, pavadėlių. Jų kolega Petras Šeškus sutiko vykti kartu. Jolita mano, kad pats dangus atsiuntė jų pagalbą. Ji sakė: „Jei ne šie žmonės, nieko nebūtume padariusios. Atvažiuojame – o čia užpustytų laukų platybės. Petras paskambino Rokiškio kaimiškosios seniūnijos seniūno pavaduotojui Vilmantui Raupiui, ir netrukus atburzgė du traktoriai. Tokiu momentu supranti, kad vienas lauke – ypač tokiame sniegingame – ne karys. Aš nuo pat pradžių viena nieko nebūčiau padariusi – turi būti komanda, o čia, netoli Bajorų, ji buvo labai stipri.“
Pasitvirtino: toji moteris prie Bajorų toliau „veisia“ šunis – trys lakstė kieme, penki buvo uždaryti viduje, trys nuklydę į Kavoliškį. Iš viso – vėl 11 piktų, nesocializuotų šunų.
Jau šešerius metus
Organizacija „Antras šansas“ gyvuoja jau šešerius metus. Anuomet Jolitą į politikų ir visuomenininkų susirinkimą pakvietė keramikė Eglė Kuzminskaitė – planuota kurti gyvūnų globos grupę.
„Buvau kuriam laikui grįžusi iš Airijos, ten šiek tiek savanoriavau, mačiau, kaip airiai rūpinamasi gyvūnais, ir labai stebėjausi airių tradicija – nerišti šunų ant grandinės. Per 15 metų nemačiau nė vieno pririšto. Susirinkusieji kalbėjo: kursime, darysime, kai bus pinigų. O aš jau buvau pastebėjusi, kiek Rokiškyje bešeimininkių, sergančių kačių. Manyje kažkas užsidegė – pasakiau: būtina daryti čia ir dabar.“
Su Jolita buvo ir rokiškietė Galina. Ji papasakojo apie Utenos rajono gyvūnų mylėtojų draugiją ir jos keturkojų prieglaudą, patarė iš ten skolintis gaudyklių. Jau kitą dieną jos sėdo į automobilį ir išvažiavo į Uteną.
„Tik darykit!“ – sakė uteniškiai ir net maisto katėms bei šunims pridėjo. Tokia buvo pradžia.
Žmonės irgi šąla vieniši
Pirmi kačiukai buvo pradėti gaudyti Rokiškio Panevėžio gatvėje. Reikėjo surasti norinčių juos priglausti. Tuomet ir buvo sukurta feisbuko grupė „Antras šansas“. „Pinigų nebuvo – „viską darėme iš savęs“, – sakė Jolanta.
Dabar lengviau: padeda Utena, yra pastovių smulkių rėmėjų, tačiau su aukų dėžute tenka stovėti ir prie didžiosios „Norfos“.
„Kartą surinkome net 150 eurų vien metaliniais. Aukojo diedukai ir bobulytės. Pro šalį ėjo valdininkai, mums pažįstami pasiturintys žmonės, bet jie net akis nusukdavo – neva nepastebi rinkliavos. Gal tik ta diena tokia buvo…“ – svarstė Jolita.
Visose šiose situacijose jai pats gražiausias dalykas – žmonės. Jie moka susitelkti, nesipykti, bristi per sniegą gelbėti šąlančių keturkojų ir kartais – užpustytų, labai vienišų žmonių. Ne vienam jų yra tekę nešti duonos.
Prieglaudėlė pirtyje
Tyzenhauzų gatvėje yra maža prieglaudėlė: sesės Lina ir Mantė Mekšėnaitės kates priglaudžia sodybos pirtelėje. Dabar čia – apie 14 kačių. Neseniai mirusio žmogaus name rastas katinėlis taip pat atsidūrė pirtelėje, vėliau jam rastas globėjas. Pirtelė kūrenama elektra – reikia pinigų. Per vasarą šiek tiek sutaupyta, tačiau dažni važiavimai gelbėti kačių ir šunų degina kurą.
Sausį buvo kreiptasi paramos į visuomenę. Grupėje „Antras šansas“ moteris parašė, kad kartu su maistu katėms maišelyje paliko 20 eurų. Rasta ir dar viena auka. Tokių labdaros ir maisto dėžučių keturkojams yra bent keliose Rokiškio vietose. Mieste maistą keturkojams galima atnešti į prekybos centrą „Norfa“, į E. Užupio veterinarijos vaistinę (Panevėžio g. 2–2, į veterinarijos vaistinę (Vytauto g .5), į prekybos centrą „Aibė“.
Būtų labai gerai
Anot Jolitos, būtų labai gerai, jei bent kelias dienas niekas nepaskambintų ir neieškotų pagalbos – ji pailsėtų, atsigautų, nes pati nėra labai stiprios sveikatos. Atsisveikindama Jolita priminė: finansinė parama beglobiais besirūpinančioms organizacijoms visada pravers.
Utenos rajono gyvūnų mylėtojų draugija: LT41 7044 0600 0254 6192
Rita BRIEDIENĖ
