Tai bombos su garsu sproginėja, o geri darbai daromi tyliai
Arvydas Bagdonas
Kraštietis dailininkas, vyriausiasis Lietuvos Senelis Kalėda
Kalbant apie minėtus verslininkus, žiniasklaida pasigavo, gavosi antireklama. Gerai, turtuoliai, bet jei nebūtų šaukę, būtų viskas ramu. Tik kad žmonės materiališkumo pritvinkę, gal jiems reikia, kad apie juos rašytų. Tik „piarinimas“ neretai grįžta antru lazdos galu. O laikrodis, ar už trisdešimt, ar už tris tūkstančius, tą patį laiką rodo, galiausiai guli sunėręs ant krūtinės rankytes.
Tai bombos su garsu sproginėja, o geri darbai daromi tyliai. Todėl aukoti reikia tiktai tyliai. Taip, kaip duodi kunigui bažnyčioj. Negi rėksi, štai, žiūrėkit, duodu dešimt eurų!
Pats rengiau parodą Danijoj. Septynis paveikslus pardaviau ir viską paaukojau Ukrainai. Bet nėra ko čia šaukti. Esi tu – aukotojas – ir subjektas, kuriam skiri labdarą.
Garsus pareiškimas nėra būtinas
Giedrė Spundzevičienė
Muziejininkė
Čia toks delikatus dalykas. Žiūrint kam ta labdara skirta, kokiu būdu ji duodama. Pinigais, daiktais. Aš manau, kad labai garsiai kalbėti apie tai neverta. Juk skiri tam, kas stokoja, kam trūksta, darai tai iš širdies. Garsus pareiškimas nėra būtinas. Jei negali padėti materialiai, kažkaip kitaip palaikai.
Yra tokių, kurie prašo „neskelbkit“
Vaiva Kirstukienė
Rokiškio kultūros centro direktorė
Nors aš atskirčiau rėmimą nuo aukojimo, bet mūsų renginius, ypač teatrų festivalį, remia šimtai. Sumos įvairios, nėra, kad skirtų penkis eurus, be dviejų nulių aukotojų nebuvo, tačiau kiek bebūtų, į sąrašą bus įtrakti visi. Ir įmonės, ir privatūs asmenys. Nėra sąlygos, kad turime juos paviešinti. Tačiau yra tokių, kurie kaip tik prašo „neskelbkit“. Neklausiu motyvo. Manau, nenori per didelio dėmesio sau, o mums pasakė „ne“, vadinasi, „ne“.
Labdara – subtilus reikalas
Vytautas Vilys
Politikas, buvęs rajono meras, buvęs Kamajų seniūnas
Vienareikšmiškai neatsakysi, nes yra labai daug niuansų – vienas ir „biednas“ būdamas aukoja, o apie turtingus kartais sako, kad „neturi, kur dėt pinigų, tai aukoja“. Labdara – subtilus reikalas. Štai bažnyčios stogui reikėjo nemažos sumos, kas mažiau, kas daugiau duodavo, bet ant stulpo juk nekabinsi pavardžių, kas mažai davė. Ji gėdini, spaudi duot daugiau, yra negerai. Kaip ir ateiti ir sakyti: „Tu turtingas, padėk, turi duot.“
Jaučiu kažkokią kaltę, kad ramiai miegu
Anonimas
Klausimas, ar apie aukojimą reikia kalbėti viešai, girtis tuo ir didžiuotis. Kadangi manau, jog tuo girtis nereikia, nerašykit, kas aš. Ir todėl, kad mano tokia pozicija, kuri natūraliai neturėtų būti vieša, ir todėl, kad kas savaitę aukoju Ukrainai. Kai prasidėjo karas, to dar nedariau, net sunku buvo suvokti, kas vyksta, o dabar, jei nepaaukoju, jaučiu kažkokią kaltę, kad ramiai miegu.
Išsamesnius komentarus skaitykite „Gimtajame…“
