– Ar dažnai istorikams tenka skaityti senus laikraščius?
– Taip. Todėl, kad mes turime užklausų iš klientų, kurie nori sužinoti vienokią ar kitokią informaciją. Ne tik bylose, bet kartais ir jose. Tarkim, vyko sovietmečio laikais kažkoks teismas ir reikia apie tai informacijos, o bibliotekoje nėra tų metų komplekto. Mes turim absoliučiai visus Rokiškio spaudos komplektus. Žmonės ateina ieškodami vienokių ar kitokių duomenų. Pavyzdžiui, tie, kas atkuria nuosavybę, domisi, kaip buvo parceliuojama dvarų žemė – prieš keletą savaičių buvo panaši užklausa iš Kriaunų. Verčiam ir ieškom žinučių, ką apie tai galėjo rašyti spauda. Bet kad taip nuodugniai perverstume spaudą, kaip rengdami šį neeilinį „Gimtojo…“ numerį, buvo pirmas kartas.
– Iki 1944 metų Rokiškis savo laikraščio ar kito periodinės spaudos leidinio neturėjo. Turbūt tenka pavartyti ir nacionalinius leidinius?
– Laikraščio miestas neturėjo, bet juk buvo daug kitų leidinių. Pavieniai žmonės rašė žinutes iš Rokiškio į Lietuvos spaudą. Esame sutarę, jei ką įdomaus randame, fiksuojame ateičiai. Užsirašome datą, numerį, arba net informaciją, kas ir apie ką rašyta, darome išrašus. Anksčiau užsirašydavau ranka, dabar jau į kompiuterį. Pavyzdžiui, „Lietuvos ūkininkas“ 1912 metų, „Ūkininko patarėjas“ 1913 metų. Kamajams dabar turim nemažai iš įvairių laikraščių pririnkę, ką įvairiais laikotarpiais apie juos rašė – jie dabar mažoji kultūros sostinė, tai norisi atiduoti jiems duoklę.
– Kas nors kada nors surinks visus Rokiškio paminėjimus spaudoje?
– Manau, nemenką dalį darbo mes atlikom dabar. Rengdami leidinį absoliučiai visus Rokiškio laikraščio komplektus turėjome perversti. Nebuvo taip, kad ėmiau, vieną kartą susapnavau ir leidinys atsirado. Kaip istorikams, mums visada norisi daryti tai, kas turėtų išliekamąją vertę. Norisi, kad ir po kokių 50 metų stalčiuose ar lentynose šitas leidinys išliktų. Kai važiuojame į ekspedicijas ir žmonės paduoda mums kokius nors šaltinius, informacinę medžiagą, džiaugiamės kiekvienu popieriuku, sakinėliu.
– Kol nebuvo vietos laikraščio, nebuvo ir žurnalistų. Bet į spaudą žinutes, informacijas rašydavo įvairūs vietos korespondentai. Ar tuos korespondentus, tuos žmones identifikavote nors vieną ar kelis?
– Tai ateinančio penkmečio darbas. Dabar jau sulaukėm ir kitokių klausimų: o kodėl į leidinį sudėti straipsniai tik iki 1990 metų? Sąmoningai taip padarėme. Atkurtos Nepriklausomybės laikotarpį dauguma matė savo akimis, vaikai irgi žino iš mokyklos, iš tėvų pasakojimų. Gal po kokių penkerių metų padarysim kitą panašų laikraštį, kuriame bus tai, kas vyko po 1990 metų. Dabar pervertėm viską iki to. Iki 1944 metų žinučių iš Rokiškio buvo mažiau, bet atkreipėme dėmesį, kad jei kuris laikraštis spausdino tokias žinutes, tai autoriaus pavardė ar slapyvardis, kas pasitaiko dažniau, kartojasi. Vadinasi, buvo nuolatinių korespondentų, jie pateikia nemažai kritinės medžiagos ir vietos aktualijų.
– Kaip kilo šio leidinio idėja?
– Pernai buvome Kaune viename iš renginių, kuriame pristatinėjo savo įvairiausias veiklas muziejai, kultūros institucijos, ir man pakliuvo į rankas panašus fotografų laikraštis. Tada ir kilo mintis, kad artėjant jubiliejiniams Rokiškio metams galima kažką panašaus padaryti. Surinkti medžiagą mes galime. Trise su Simona Strumskyte ir Justinu Malcium tam darbui pasišventėme. Kiekvienam vien Rokiškio laikraščio mums teko po 13 metų perversti. Kartais tie komplektai plonesni, kai laikraštis išeidavo po kartą per savaitę, bet juk buvo ir toks laikas, kai per savaitę išeidavo trys numeriai.
– Ar beversdami laikraščius radote ką nors, kas ypatingai nustebintų, sudomintų?
– Taip. Turiu tokią mintį kada nors, gal kokį žiemos vakarą, pakviesti visus į tokį mini pokalbį su miestelėnais ir plačiau pristatyti šį leidinį. Nesvarbu, kiek žmonių susirinks, džiaugsimės ir penkiais atėjusiais.
Kai vertėme laikraščius, žymėjomės straipsnius, kuriuos galima panaudoti, skirtukais. Tai pirmųjų penkerių metų laikraščiuose tų skirtukų buvo labai mažai, nes, nors laikraštis Rokiškio, bet apie patį Rokiškį rašė tikrai nedaug. Ir net apie Lietuvą labai mažai. Daugiausia apie Rytų Europą, pokarį, įvairios interpretacijos apie fašizmą, be to, laikraštyje nebuvo nė vienos nuotraukos. Penktojo dešimtmečio pabaigoje jau daugiau rašoma apie patį Rokiškį, bet tai dar stalinmetis – labai ideologizuoti straipsniai: partija, vyriausybė ir pan. Apsisprendėm, kad straipsnių nekupiūruosim ir neieškosim, kur koks nors įdomus sakinėlis parašytas tame sraute. Kas nustebino, kad mūsų kultūrininkai tiems ideologiniams dalykams, visokiems partijos ir vyriausybės šlovinimams, labai mažai skyrė dėmesio. Daugumą straipsnių apie biblioteką, vėliau atsidariusią kultūros mokyklą galima imti ir dėti. Neideologizuotos žinutės apie sportą, mažai ideologijos straipsniuose apie pramonę, švietimą. Tai nuteikė maloniai. Apskritai nustebino gana plati kultūrinė veikla, be galo daug paskaitų, dramos kolektyvų.
Dar vienas nustebinęs dalykas – be galo daug asmeninės kritikos. Tas girtavo, anas prarado teises, kitas pavogė, ketvirtas dar kažką padarė – su visais vardais, pavardėm. Dar labai patiko tai, kad visais laikais buvo didžiulis nepakantumas netvarkai. Nepateko į leidinį, bet radome nuotrauką, kur mikrorajone ganosi karvės ir keliamas klausimas ar joms vieta mieste. Piktinamasi džiūstančiais nenukabinamais skalbiniais.
Iš visos surinktos medžiagos į leidinį pateko gal apie 60 proc., nemažai dar liko nepanaudotos. Redakcijos darbuotojai atliko nepaprastai didelį darbą. Mes pririnkom ir daug nuotraukų, net peizažų, šiek tiek prozos ir poezijos, bet paskui sutarta palikti leidinį išsaugant dabartines rubrikas, kad jis būtų maksimaliai artimas šiuolaikiniam. Todėl į leidinį nepakliuvo ir dalis gal net labai gerų tekstų. Ir ne tik todėl, kad vietos neužteko, bet ir todėl, kad komplektai įrišti, ir nuskenuoti kai ką praktiškai neįmanoma.
Labai džiaugiamės, kad „Gimtojo Rokiškio“ redakcija „pasirašė“ šiai avantiūrai ir tas leidinukas gimė.
Be galo džiaugiamės šiuo mūsų bendru kūdikiu.
– Ko istorikai labiausiai pasigenda ir ieško šių dienų spaudoje?
– Seku „Gimtąjį…“, bet dažniau skaitau internetinį variantą, nors kartą per savaitę ar pora perverčiu ir popierinius laikraščio numerius. Negaliu kalbėti už Simoną ir Justiną, bet, lyginant su praėjusiais dešimtmečiais, man pritrūksta aštresnių siužetų. Kaip istorikei, man viskas įdomu, net nesusimąstau, ko čia galima pasigesti.
– Kas iš šių dienų liks istorijoje? Juk daug kas vyksta virtualioje erdvėje? Kažkada su literatūrologais šnekėjomės, kad norint išsaugoti rankraščius jau reikia supirkinėti rašytojų kompiuterius.
– Tai yra problema. Man norisi, kad išliktų ne tik forma, bet ir turinys, kad jie išliktų tikri, o ne perpasakoti. Tai labai svarbu. Turiu skaudžią savo patirtį. Kai atsirado kompaktiniai diskai (CD), atrodė, kad jie tai tikrai visiems laikams, skubėjau kuo daugiau medžiagos į juos sukelti, o praėjus labai nedaug laiko net negalėjau patikėti, jog jais jau praktiškai neįmanoma naudotis. Dar bijau, kad šitame skubos, technologijų amžiuje kinta ir vertybės, gali nelikti poreikio istorijai. Atrodo, jog procentas tų, kuriems tai svarbu, aktualu, mažėja. Aš kalbu apie jaunąją kartą.
– Jaunimas irgi pasens ir pradės domėtis savo tėvais, seneliais, savo istorija. Jaunam žmogui natūralu būti pasaulio centru.
– Kai dirbau mokytoja, vis klausdavau, kodėl Europoje keliauja šeimomis po dvarus, važiuoja seneliai ir močiutės. Jie atsakydavo, kad dar nėra seneliai ir močiutės, kai pasens gal irgi važinės ir domėsis. Bet juk svarbu dabar sužadinti jų norą žinoti ir pažinti. Ir man džiugu, kad moksleiviai sutiko kaip šaukliai tarpukario miestuose padėti mums platinti šį leidinį miesto aikštėse ir įstaigose. Jiems šis žaidimas labai patiko.
– Ačiū už pokalbį.
Redakcijos skiltis:
Perversti visus rajono laikraščio komplektus – šį milžinišką darbą atliko Krašto muziejaus istorikai. Kitas dalykas – leidybos išlaidos ir tai, kaip visa surinkta istorinė medžiaga taps kūnu. Reikia idėją „apvilkti“, suteikti jai vaizdą ir patraukliai įgyvendinti. Kaip leidinys atrodys, kaip vadinsis, kurias temas atrinkti spaudai, kad viliotų skaityti, kas grieš kuriuo smuiku, galiausiai, koks bus pirmasis puslapis ir kaip visa tai bus pateikta ir perteikta skaitytojui – sprendė „Gimtojo Rokiškio“ kolektyvas. Atrinkti dalį medžiagos iš visos gausybės, pateiktos istorikų, buvo tikras iššūkis – iš lobių rinkome lobius.
Pirmasis puslapis kontrasto principu: dešinioji skiltis – seni istoriniai faktai apie Rokiškį, nurodant jų paskelbimo metus, o pagrindinė nuotrauka – 1965-ųjų, dovanota mums skaitytojo, kontrastuojanti su šių dienų virtualia spauda ir liudijanti neišvengiamus pokyčius… Taigi gyvenimas keičia spaudą, tačiau šiandien ji yra, ji buvo ir bus – nes yra reikalinga.
Na, o neeilinio numerio platinimo rūpesčius irgi dalinomės patys su bičiuliais muziejininkais, dar pasitelkę „Romuvos“ gimnazistus.
Už bendrą darbą esame labai dėkingi Krašto muziejaus kolektyvui, didžiuojamės ir redakcijos darbuotojų susitelkimu.
Atsiverskite, skaitykite, vertinkite. Neeilinis numeris skirtas Jums.
„Gimtojo…“ redakcija
P. S. Rokiškėnams – apie Rokiškį
Pirmuosius neeilinio numerio egzempliorius rokiškėnams tiesiog miesto gatvėse išdalijo Krašto muziejaus Istorijos skyriaus vadovė Laima Skardžienė su savo kolegomis, padėjusiais jai surinkti istorinius faktus, – Simona Strumskyte ir Justinu Malciumi. Prie jų prisijungė „Romuvos“ gimnazistai: Gustas Švelnys, Deimantė Stelionytė, Kotryna Budvydaitė, Bernardas Tunaitis, Luknė Narkevičiūtė.
L. Skardžienę labiausiai džiugino žmonių susidomėjimas, kai kurie sakė jau žinoję apie neeilinį numerį ir buvo susirūpinę, ar pavyks jiems laikraštį gauti, treti pageidavo ne vieno egzemplioriaus, sakė parnešiantys giminėms, kaimynams.
Muziejininkė Simona pasakojo, kad priėjusi moteris labai apsidžiaugė juos sutikusi, nes labai norėjo gauti šį neeilinį numerį.
Muziejininkui Justinui įstrigo žmonių nustebimas, kad tokį „didelį“ laikraštį gauna nemokamai.
Žmonės spaudė ranką, klausinėjo apie Rokiškį. Rokiškėnai itin noriai ėmė laikraštį, vieni jau girdėję apie leidinį, kiti maloniai nustebę, treti pasiteiravo, kur bus galima rasti gimtadienio tortą ir kiek žvakučių ant jo pamatysime.
