Visi turėjo ką veikti
„1985 metais, po studijų Vilniuje, tik pradėjusi dirbti Rokiškio kultūros namuose, iškart patekau į pasirengimą pirmajam profesionalių teatrų festivaliui „Vaidiname žemdirbiams“. Nors festivalio repertuarą suformavo LTSR kultūros ministerija, organizavimui buvo sudarytas organizacinis komitetas, teatrai „išdalinti“ rėmėjams, tačiau pagrindiniai darbai teko Rokiškio kultūros namų darbuotojams. O darbo užteko kiekvienam: vieni buvo atsakingi už teatro kolektyvų priėmimą, kiti rengė teatrų kolektyvų sutikimus, atidarymo ir uždarymo ceremonijas, treti priiminėjo, skirstė ir atidavinėjo rajono darbo kolektyvams paskirtus bilietus į spektaklius. Ir šiandien regiu Kultūros centro žiūrovų dalies pirmojo aukšto fojė, kurioje, mes, rūmų darbuotojai, su parskirstytais paraiškų bilietais stovime rūbinės pusėje, o prieš mus – minia bilietus atsiimti laukiančių žmonių. Nuotaikos įvairios: nuo džiaugsmo gavus reikiamą bilietų kiekį į norimą spektaklį, iki nusivylimo nepatekus. Ir džiugus laukimas…“ – leidinyje pasakoja viena festivalio organizatorių Birutė Bagdonienė.
OKT įtikinėjo visą dieną
Vėliau, be teatrų šefavimo, B. Bagdonienė tapo festivalio žiuri sekretore, formavo festivalio repertuarą, dirbo su festivalio rėmėjais, rengė paraiškas įvairiems fondams. „Šviesaus atminimo Jonui Korenkai tapus Rokiškio savivaldybės teatro direktoriumi, buvau paskirta formuot festivalio repertuarą. Stebint šalies teatrinį vyksmą, norėjosi festivaliui suteikti įvairovės. Repertuare šalia valstybinių teatrų atsirado Vilniaus Senamiesčio teatras, Eimunto Nekrošiaus, Oskaro Koršunovo, Anželikos Cholinos spektakliai… Stengėmės, kad rokiškėnai pamatytų naujausius pastatymus. Prisimenu istoriją, kai nuvykau į festivalį kviesti Oskaro Koršunovo teatro. Tuo metu šis teatras daug gastroliavo užsienyje, spektaklius daugiausia rodydavo tik Vilniuje, į juos būdavo sunku gauti bilietų. Tuometinis direktorius Martynas Budraitis manęs paklausė: „Kodėl mes, Oskaro Koršunovo teatras, turėtume dalyvauti Rokiškio festivalyje? Net nesusimąstydama atsakiau: „Jei Jūsų nėra Rokiškyje, tai Jūsų nėra ir Lietuvoje.“ Nežinau, ar tas mano drąsus pasakymas, ar tikėjimas festivalio idėja, ar tai, kad beveik visą dieną praleidau OKT direktoriaus kabinete argumentuodama ir įtikinėdama, derybos baigėsi tuo, kad teatras sutiko dalyvauti festivalyje“, – pasakoja B. Bagdonienė. Visuomet jos santykiai su teatro vadovais, administratoriais buvo nuoširdūs ir šilti. „Tai buvo naudinga formuojant repertuarą, nes techninės galimybės ne visada leisdavo parodyti norimą spektaklį – tiesiog mūsų scena tam per maža. Čia ir padėdavo asmeniniai ryšiai su teatrų vadovybe, nes dalis teatrų sutikdavo tiesiog pritaikyti spektaklio dekoracijas mūsų scenai. Visada jaučiau, kad festivalis yra mylimas. Reikalingas rokiškėnams. Tai mūsų savastis, pasididžiavimas. Ne kartą esu sakiusi, kad „Rokiškis nesupras, jei festivalis nebus organizuojamas. O taip galėjo įvykti ne kartą. Reikėjo išgyventi salių tuštėjimo, blokados metus, juos išgyvenus – nauji iššūkiai. 2000 metais rajono savivaldybė politinių tikslų vedama buvo nusprendusi neskirti finansavimo. Repertuaras sudarytas, reklaminės afišos atspausdintos, rėmėjų paieška vyksta, organizaciniai darbai – taip pat. Sėdėjome su Jonu ir galvojome, ką daryti? Didžiulis džiaugsmas ir vienybės jausmas apėmė mus, kai paskambinus tuometiniam Šiaulių dramos teatro vadovui Antanui Venckui išgirdome: „Mes važiuosime be premijų, ir be sūrio, ir be vakarienių“, – neeiliniais festivalio istorijai prisiminimais leidinyje dalijasi viena iš „Vaidiname žemdirbiams“ sielų B. Bagdonienė.
Tokio žiūrovo dar reikia paieškoti Vilniuje
Rokiškio publiką labai vertina ir režisierius Oskaras Koršunovas. Renkančiai prisiminimus A. Vainauskaitei jis atviravo, jog „Rokiškio festivalis yra labai geras pavyzdys, kaip periferijoje užauginti neperiferinį žiūrovą. Tokio žiūrovo dar reikėtų paieškoti Vilniuje. Šis festivalis kuria kultūrinį klimatą kalbant ne tik apie išlavintą skonį ar konkrečiai šią teatro šventę – čia būtų labai įdomu paanalizuoti, koks yra šio festivalio šalutinis efektas, kokią socialinę funkciją atlieka, kiek suburia visuomenę, kiek stabdo emigraciją, kiek lemia netgi ekonominius rodiklius? Vaizdžiai tariant, kiek tai lemia Rokiškio sūrio skonį?“ – sako šiandien garsiausias Lietuvos režisierius.
Scenos kvapas ir pirmas skambutis
O dabartinė direktorė Vaiva Kirstukienė su festivaliu irgi gyvena keturiasdešimt metų. „Mane, beveik dešimtmetę, mama nusivedė pažiūrėti pirmųjų festivalio spektaklių. Ir dabar atsimenu: žmonių būriai lūkuriuoja pirmojo aukšto fojė eilėse, kuriuos vinguriuoja nusidriekusios iki kasos langelio su neramia emocija – kad tik spėtų įsigyti bilietą. Mano prisiminimuose – nuplėšto bilieto kamputis, žmonių šurmulys, scenos kvapas ir pirmas skambutis, kviečiantis ieškoti savo vietų salėje. Įvairiausiais ir puošniausiais kostiumais apsirengę aktoriai scenoje kėlė šiltas šypsenas. Mano vis dar mažame pasaulyje tai buvo beprotiškai įspūdingas reginys. Taip mano kelionė išvien su teatru ir prasidėjo. Aš augau, o spektaklių repertuaras kito. Vaikiškus pakeitė dramos, bet jausmas liko toks pat saldus ir užburiantis. Vėliau tapau ne tik žiūrove, bet ir teatrų festivalio komandos dalimi. Teatro užkulisiai buvo nepaprastai vertinga patirtis. Turėjau išskirtinę galimybę pasinerti į teatro pasaulį, stebėti ir pažinti talentingus menininkus iš arčiau. Esu dėkinga šio festivalio kuratoriams – Nidai Lungienei ir a. a. Jonui Korenkai – jie buvo mano mentoriai, kurie suteikė galimybę prisidėti prie šio festivalio“, – sako V. Kirstukienė.
Pavardės ir faktai
Rokiškėnų, kurie „Vaidiname žemdirbiams“ kūrė nuo nulio, pavardžių sąrašas toks pat vertas dėmesio, kaip ir čia atvažiuojančių, čia buvusių, mūsų žiūrovo skonį formavusių geriausių aktorių, režisierių. Visos tos pavardės liks istorijai. A. a. Donato Banionio, Eimunto Nekrošiaus, Jono Korenkos, Vytauto Sketerio… Ir tų, kurie ant scenos, tų, kurie režisuoja, ir žmonių, kurie festivalį sukūrė. Žiūrovai ar žinovai turėtų priekaištų dėl ne visų pavardžių paminėjimo, tačiau jų sąrašas toks ilgas, kad puslapyje niekaip netilptų. Rokiškio kultūros centro vadovai nuo festivalio pradžios nuolat akcentuoja, jog šiame kontekste svarbūs visi: nuo pat scenos darbininko ar rūbininko, nes tik bendromis pastangomis „suveriamas brangakmenis“.
Rokiškio teatrinių tradicijų pradžia – prieš 120 metų. 1893 m. Panemunėlio apylinkės Naujikų kaime buvo suvaidintas pirmasis slaptas lietuviškas vaidinimas pagal Juozą Tumą-Vaižgantą ,,Nepadėjus nėr ko kasti“. 1959 m. Rokiškio teatras pirmasis Lietuvoje gavo Liaudies teatro vardą ir gyvuoja iki šių dienų. Šiemet jam – 65-eri.
Bet svarbiausias teatrinis renginys Rokiškyje – Lietuvos profesionaliųjų teatrų festivalis „Vaidiname žemdirbiams“. Oficialiai jau paskelbta, kad pavadinimas nuo kitų metų keičiamas į „Teatro geną“. Nepaisant pavadinimo – tai analogų neturintis teatrų festivalis Lietuvoje, be pertraukų gyvuojantis keturis dešimtmečius, išlaikęs prizų–premijų teikimo ir teatrų rėmimo tradicijas. Savo ilgaamžiškumu bei unikalumu jis tapo ir visos Lietuvos kultūrinio gyvenimo reiškiniu.
Priminsime, kad pirmasis profesionaliųjų teatrų festivalis „Vaidiname žemdirbiams“ įvyko 1985 m. kovo mėnesį tuometinio Rokiškio rajono vykdomojo komiteto pirmininko Vytauto Sketerio (1928 11 20–2005 02 04) iniciatyva.
„Iš pradžių festivalių dalyviai rodydavo spektaklius ne tik Rokiškio mieste, bet ir kaimuose. Nuo 1991 m., pasikeitus ekonominei situacijai, festivalis vyksta tik Rokiškio kultūros centre. Būta ir sunkmečių – žiūrovų neužpildytų ir šaltų salių, sumažėjusių galimybių teatrams atvykti, nepalankių politinių vėjų ir kt. Bet visa tai įveikė Lietuvos profesionaliųjų teatrų nuoširdus palaikymas, rėmėjų ištikimybė bei pačių organizatorių didžiulis entuziazmas, – taip archyvuose rašoma apie festivalį.
Suskaičiuota, kad kasmet geriausius visų Lietuvos profesionaliųjų teatrų spektaklius, „reprezentuojančius teatrų kūrybinius ieškojimus“, pamato apie 8000 žiūrovų ne tik iš Rokiškio miesto ir rajono, bet ir iš Ignalinos, Kupiškio, Zarasų, Biržų, Ukmergės, Vilniaus, Kauno bei kt. Festivalyje kasmet dalyvauja iki 20 teatrų, kurie parodo daugiau nei 20 įvairaus spektro spektaklių (trečdalis iš jų – skirti vaikams ir jaunimui).
Tradiciškai festivalyje pasirodantys teatrai pretenduoja į prizus, vėliau – premijas: pagrindinis – už geriausią spektaklį, už geriausią spektaklį vaikams, už geriausius vyro ir moters vaidmenis, už antraplanį vaidmenį, nuo 1986 m. simpatiškiausiam aktoriui (-ei), nuo 2003 m. – perspektyviausiam aktoriui (-ei) bei kiti specialūs prizai (nuo 1990 m.). 1985–1993 m. buvo teikiami prizai geriausiam lėlės aktoriui.
1987 m. įsteigtas žiūrovų prizas. Tai – ne tik piniginė premija, bet ir rokiškėnų gaminama produkcija. Žiūrovų prizo labai geidžia visi teatrai. Beveik viskas, kas per uždarymus sunešama ant scenos, – mūsų mieste gaminama, o po apdovanojimų sukraunama į labiausiai mylimo teatro autobusą. Visas šias gėrybes teatrui lemia žiūrovų balsavimas.
