Žmonės stebėjosi – už fotografijas mokėti nereikės, jas gaus po keleto savaičių. Vieni nusprendė fotografuotis dėl to, kad savo atvaizdus paliktų vaikams ir anūkams, kiti dėl to, kad po ilgų metų grįžo gyventi į tėviškę.
Apie tai, kas vyksta, „Gimtajam…“ papasakojo profesionalia fotoaparatūra manipuliuojantis fotografas dokumentalistas Tadas Kazakevičius: „Kuriame antropologinį šventadienio žmogaus portretą. Kuriame, kad po 20 ir daugiau metų būtų matyti, ką žmonės vilkėjo, kaip atrodė. Stengiamės važiuoti į mažas bažnytėles. Dar tik pusantro mėnesio važinėjame, o projektas truks 5 metus. Vienam regionui skirsime vienerius metus. Šiuos metus paskyrėme Dzūkijai. Jūžintuose atsidūrėme atsitiktinai, nes kolega netoliese turi sodybą. Gaila, kad šiandien nėra kolegos Artūro Morozovo – su juo važinėjame. Vietoje jo man padeda Paulius Zavadskis. Fotografuojame didelio formato fotoaparatu, nuotraukos – juodai baltos. Šiuolaikinė problema – fotografų daug, bet patys įamžinami žmonės neturi tų nuotraukų, tad norim, kad jas turėtų, todėl atsiųsime per kleboną.“
Jau po poros savaičių dalis nuotraukų bus eksponuojama Liuksemburge, Ešo mieste, kuris, kaip ir Kaunas, 2022 m. taps Europos kultūros sostinėmis.
Pasak fotografų, ateityje norima surinkti didelį archyvą, kuris būtų žiūrimas ne dabar, o po 20 ir daugiau metų.
