Kas visada teisus?

Tokiose srityse labai mėgstama aiškinti, kaip viskas optimizuojama kliento naudai ir gerovei. Tik klientui optimizmo tie optimizavimai retai prideda. Dabar beveik visos įstaigos, kurių vadovai sėdi Vilniuje, įsitaisė po vieną bendrą telefoną informacijai. Mokesčių inspekcija, Migracijos tarnyba ir t. t. iki pašto imtinai. Nori ko nors paklausti Valstybinės mokesčių inspekcijos Rokiškio skyriaus ar užsiregistruoti konsultacijai – skambini bendruoju telefonu į Vilnių. Nori pasidaryti pasą ar tapatybės kortelę Rokiškyje – skambini į Vilnių. Nori ko nors paklausti Rokiškio pašte – skambini į Vilnių…

Na, gerai. Visi prisimename bendrojo pagalbos telefono 112 įvedimo istoriją. Iš vienos pusės gera žinoti, kad ištikus bėdai nereikia galvoti, kokiai tarnybai skambinti ir ką kviesti. Iš kitos pusės, kiek nesusipratimų beieškant laukiančių pagalbos būta. Tarkim, kviečiasi žmogus kokią spec. tarnybą į Kraštų kaimą. Be 4 kaimų tokiu pavadinimu Rokiškio rajone, jų dar yra Anykščių, Biržų, Pasvalio, Zarasų rajonuose. Net vietiniam atsirinkti nėra visai paprasta, o tam operatoriui, kuris sėdi Vilniaus kontoroj ar kur kitur, tai ir galva turėtų suktis ir stogas važiuoti. Tik jie jau priprato, išmoko ir nesklandumų vis rečiau pasitaiko.

Bet nors vienas, kuris bandė kada nors prisiskambinti bendruoju telefonu į kokią Mokesčių inspekciją, ypač prasidėjus visuotiniam mokesčių deklaravimui, žino, koks tai beviltiškas reikalas. Sėdi, klausaisi iš telefono sklindančios raminančios muzikytės, kol nusibosta, tada skambini iš naujo ir vėl klausai muzikytės. Laimei, šiais laikais gelbsti visagalis internetas, kuriuo gali užsiregistruoti priėmimui ir net gauti konsultaciją. Tik ne visi ir ne visada tuo internetu gali bei moka naudotis. Na, nemokantys dažniausiai mokesčių nedeklaruoja, tai bėda mažesnė.

Bėda būna, kad dažnu atveju net nežinai, kam skambinti ir ką daryti. Štai aną savaitę susirūpinęs kavoliškėnas skundėsi, kad žuvys tvenkinyje išgaišo. Natūralu skambinti aplinkos apsaugos darbuotojams. Jie Rokiškyje viešai skelbiamus telefonus turi, bet nieko daryti, jokių priemonių imtis negali, kol įvykis ar incidentas neužregistruotas. O patys registruoti negali – registruojami tik tie įvykiai, apie kuriuos informuojama tuo pačiu jau minėtu bendruoju pagalbos telefonu 112.

Bet ką aš čia vis apie telefonus. Juos sutvarkyti ir optimizuoti lengviausia. O jei nepatinka skambinti ir nori gyvo pokalbio ar konsultacijos, nueik į įstaigą ir viską tau išaiškins, priims ir neišvarys. Ne sykį esu patyręs, jog pagalbos ir patarimo greičiausiai sulauksi eidamas be registracijos. Taip, užsiregistravęs būsi priimtas po savaitės ar mėnesio, o nesiregistravęs tą pačią dieną, nors valandą kitą gali tekti palaukti. Tik kas ta valanda palyginus su mėnesiu. Žmogiškumo faktorius vis dar veikia. Nerekomenduoju juo naudotis, bet žinojimas praverčia…

O ką daryti, jeigu nenori laukti? Pavyzdžiui, spaudos ar siuntų, kurios beoptimizuojant paštą ir mažinant laiškininkų ateina vis vėliau? Laikraščius skaityk internete arba nusipirk parduotuvėje, nes paštui tavo įprotis ir noras popierinę spaudą skaityti prie pusryčių stalo – nė motais. Tai neįeina į teisėtų lūkesčių sąrašą. Paštas – verslo subjektas ir klientas jam…

Optimizuojant kaimų paštus buvo teigiama, kad klientams bus tik geriau, kad laiškininkai atvažiuos į kiekvienus namus. Deja, deja… Norint išsiųsti laišką ar siuntinį, teoriškai galima išsikviesti laiškininką į namus. Paskambinus bendru visai Lietuvai LP telefonu, kurio operatorius sėdi… Taip taip, greičiausiai Vilniuje. Dar galima patykoti laiškininko prie savo pašto dėžutės, jei žinai, kokiu laiku pravažiuoja. Tik kad tie laiškininkai net vokų ir pašto ženklų jau nebesivežioja. Gerai tiems, kurie pensijas ar kitas socialines išmokas gauna grynaisiais – pas juos laiškininkas tikrai užsuka vieną kartą per mėnesį. Tuo pačiu ir mokesčius priima. Kaimo senukams patogu, bet reti tie patogumai. Ypač, jei sunkiau judi ir iki parduotuvės nebenueini. Tokiu atveju gelbsti tie, kuriems klientas tikrai visada teisus – mobiliųjų parduotuvių, gražiai rusiškai vis dar vadinamų „autolaukomis“, savininkai. Jie pasiteiraus, ko nori, ko reikia, ir pasistengs išpildyti tavo norus. Reguliariai kiekvieną savaitę.

Dar prisiminiau. Istorija, kaip optimizavo knygų prekybą. Leidyklų daug, knygynų tinklų irgi ne vienas. Anksčiau kiekviena leidykla savo knygas pati pristatydavo knygynams ir kitiems norintiems prekiauti knygomis. Paskui procesą optimizavo. Įsisteigė įmonė, kuri užsiima knygų platinimu. Tai knygos iš Vilniaus leidyklų važiuoja į Kauną, į didįjį sandėlį, o jau iš jo keliauja atgal į Vilnių – į knygynus ir prekybos centrus. Sako, kažkas panašaus dabar vyksta Lietuvos pašte su mūsų siuntiniais. Laimei, jau yra daugybė siuntų tarnybų. Gal sulauksim ir paštomatų kiekviename kaime?

Apie nuotykius su siuntų tarnybomis gal kada kitą kartą. Ten būna labai linksmų istorijų.