Kaip veikia pasaulinis mėgėjų teatrų tinklas?
„Matyt, norint suprasti, kokio lygio renginyje buvau, pirmiausia reikia trumpo paaiškinimo, kaip veikia pasaulinis mėgėjų teatrų tinklas. Pasaulinė mėgėjų teatrų asociacija AITA/IATA yra sudaryta iš bene 8 aljansų, susikūrusių geografiniu arba kultūriniu pagrindu. Lietuva priklauso NEATA – Šiaurės Europos šalių mėgėjų teatrų aljansui, sudarytam geografiniu pagrindu. Baltijos, Skandinavijos šalys, Islandija, Farerai, Danija ir kt. kas dvejus metus kartu organizuoja NEATA festivalius vis kitoje šalyje, o labiausiai suspindėję teatrai deleguojami į pasaulinį AITA/IATA festivalį. Čia kaip sporte, žingsnis po žingsnio iki olimpiados. Svarbu suprasti, kad į šiuos festivalius po vieną geriausią sezono spektaklį siunčia šalių-narių mėgėjų teatrų sąjungos, čia negali su niekuo susitarti pats. Rokiškio teatras yra praėjęs šį kelią, kai 2006 metais su Jono Buziliausko režisuota „Erelnyčia“ atstovavome Lietuvai NEATA festivalyje Farerų salose, o po to buvome deleguoti į 2007 metų AITA/IATA festivalį Pietų Korėjoje. Čia didžiausias mūsų teatro pasiekimas“, – sakė N. Danienė.
Vyksta kas treji metai
Šį rugpjūtį N. Danienė buvo pakviesta dalyvauti stebėtojo teisėmis į kito aljanso – CIFTA festivalį. „Ši organizacija sudaryta kultūriniu pagrindu ir jungia keliolika pasaulio šalių, kurios priklauso lotynų kalbų grupei ir atstovauja lotyniškajai kultūrai. Oficialios CIFTA kalbos – prancūzų, italų ir ispanų. CIFTA festivaliai „EstiVade“ vyksta kas 3 metus, šiemet į Belgiją suvažiavo teatrai iš Kvebeko, Maroko, Centrinės Afrikos Respublikos, Šveicarijos, Prancūzijos, Liuksemburgo, Italijos, Ispanijos ir, žinoma, Belgijos. Festivalį nuostabiame kurortiniame Marche-en-Famenne miestelyje organizavo Lježo teatras.
Patekti į tokį festivalį „prašalaičiui“ nėra paprasta. Man pavyko tik todėl, kad daug metų pažįstu CIFTA sekretorių prancūzą Cyril Yves Francis Walter ir CIFTA tarybos narį Mohammed Benjaddi iš Maroko. Jie abu pernai buvo mūsų festivalio „Interrampa“ ekspertais ir tuomet besikalbant gimė pirmoji mintis apie „EstiVade“. Cyril ir Mohammed buvo mano „proteguotojai“, kai CIFTA taryba svarstė mano dalyvavimo galimybę. Esu jiems už tai labai dėkinga“, – sakė režisierė.
Dvidešimt spektaklių per devynias dienas
Festivalio stebėtojo funkcija yra tarptautinių ryšių mezgimas. „Per 9 dienas sąžiningai peržiūrėjau visus 20 spektaklių, kiekvieną rytą dalyvavau spektaklių aptarimuose. Mano tikslas buvo rasti naujų gerų teatrų mūsų festivaliams „Interrampa“ ir „Theater Cluster“, o taip pat sužinoti apie teatrų festivalius, į kuriuos galėtų važiuoti mūsų Rokiškio teatras. Iš karto pasidžiaugsiu, kad rezultatai viršijo lūkesčius, parsivežiau naujų kontaktų ir šių metų festivaliui „Theater Cluster“, ir kitų metų jubiliejinei „Interrampai“. Įvyko keletas pokalbių dėl galimo mūsų dalyvavimo festivaliuose Ispanijoje, Italijoje, Prancūzijoje. Asmeniškai susipažinau su CIFTA prezidentu Ramon Costa (Ispanija), viceprezidentu Philippe Garcia (Belgija), festivalio „EstiVades“ direktoriumi Pierre Villers (Belgija). Paskutinį vakarą su jais jau juokavom, kad po trejų metų galbūt sugrįšiu jau su savo teatro spektakliu kaip festivalio svečias. Kas žino?“ – šypsojosi pašnekovė.
Atveš įspūdingą darbą
N. Danienė labai džiaugiasi, kad jau šį rudenį rokiškėnai galės pamatyti Liuksemburgo teatro spektaklį. „Mano manymu, tai buvo bene geriausias „EstiVade“ festivalio spektaklis, labai vizualus, juokingas ir visiškai suprantamas, nes paremtas judesiu, o ne tekstu. CIFTA šių metų „Theater Cluster“ rekomendavo dar vieną teatrą, kurio šiais metais festivalyje nebuvo, bet mes esame pažįstami nuo AITA/IATA festivalio Korėjoje ir šis teatras bene 2008 metais yra buvęs Rokiškyje. Jų spektaklį iki šiol prisimenu. Tikiu, kad ir dabar jie atveš įspūdingą darbą, nes spektaklis pagal V. Hugo „Paryžiaus katedrą“ yra susižėręs krūvas apdovanojimų. O kitais metais, jei viskas pasiseks, galėsime pamatyti įdomius ir vizualius teatrų iš Kvebeko, Ispanijos ir Italijos spektaklius. Dabar apie juos nepasakosiu, iki kitų metų vis tiek užsimirš. Tik paminėsiu, jog rinkdamasi spektaklius ieškojau įdomių idėjų, sprendimų, teatrinės estetikos ir, žinoma, žiūrėjau, kad spektaklis būtų paremtas ne vien tekstu, bet ir tarptautinei publikai suprantamais vaizdais, simboliais, aktoriniais darbais“, – kalbėjo režisierė.
Atmosfera – kerinti
Kaip minėta, festivalis vyko kurortiniame Marche-en-Famenne miestelyje. „Spektakliai vyko net penkiose „Maršo“ (taip sutrumpintai miestelį vadina vietiniai) vietose – pradedant kultūros centru, baigiant nedideliu akmeniniu amfiteatru muziejaus kieme. Pakerėjo festivalio atmosfera, žmonių atsipalaidavimas, paprastumas, vienas kito palaikymas, džiaugsmas susitikus, nuolatiniai pokštavimai ir griausmingas juokas visur ir visada. Jaučiausi kaip didžiulės giminės susitikime (festivalyje galėjo būti koks 170-200 dalyvių). Gyvenome mokyklos bendrabutyje, mumis rūpinosi Lježo teatro savanoriai, kurie darė viską – nuo svečių pasitikimo oro uostuose iki mūsų kambarių paruošimo. Pirmas porą dienų buvo sunku, nes aplink skambėjo beveik vien prancūzų kalba su itališkais ir ispaniškais prieskoniais. Be to, buvau visiškai viena, beveik nieko toje minioje nepažinojau, tad teko nuolat ieškoti žmonių, kurie nors kiek kalba angliškai ar rusiškai, pagalbos. Paskui apsipratau, pradėjau pažindintis su man patikusiais teatrais, susiradau draugų, o mokykloje mokėta ir užmiršta prancūzų kalba pradėjo darytis ne tokia jau visiškai nesuprantama. Buvo smagu susitikti teatrą iš Maroko, nes prieš vos daugiau nei pusmetį mes dalyvavome jų festivalyje Udždos mieste ir tie žmonės visapusiškai mumis rūpinosi. O viena iš smagiausių „EstiVades“ festivalio tradicijų – kas vakarą po paskutinio spektaklio vykstantys nacionaliniai vakarai, kai teatralai pristatinėjo savo tautų kultūrą, mokė šokti, vaišino, juokino“, – pasakojo N.Danienė.
Pajuto plakančią Europos širdį
Po festivalio N. Danienė keliavo tiesiai į Liuksemburgą, nes „Maršas“ yra vos už kelių dešimčių kilometrų nuo pasienio, o Liuksemburge 9 metus gyvena Neringos draugų šeima. „Būtų buvusi nuodėmė nepasinaudoti proga aplankyti ir juos, ir naują, įdomią šalį. Kadangi turėjau beveik „vietinius gidus“, Liuksemburgą ne tik apžiūrėjau, bet ir nemažai sužinojau apie vietinį gyvenimą. Tad po poros dienų iš ten grįžau kaip iš truputį kito pasaulio. Ten tikrai gali pajusti plakančią Europos širdį.
Na, o trumpas pabėgimas į šalia esančią Vokietiją buvo tiesiog „mergaitiškas kaprizas“ tuo pačiu dar pamatyti ir seniausią Vokietijos miestą Tjerą (2000 metų!) bei jo pasididžiavimą – įspūdingus romėnų statytus „Porta negra“ (Juoduosius vartus). Tjeras – ir Karlo Markso gimtinė, tad turistų, ypač iš Kinijos, čia niekada netrūksta“, – sakė N. Danienė.
