Štai ir apsisuko metų ratas. Atrodo, dar visai neseniai vieni kitus sveikinome su 2016-aisiais, linkėjome sėkmės ir sveikatos…
„Bėga tie metai lyg grūdai į aruodą“, – pasakytų ūkininkas. O koks tas aruodas buvo šiemet, ko daugiau į jį pribyrėjo – grūdų ar pelų? Tikriausiai viskas priklauso nuo požiūrio: vieniems atrodys, kad buvo daugiau pilkų dienų, o kiti džiaugsis, kad metai buvo geri. Ką padarysi, kiekvienas turime savo supratimą ir aplink vykstančius įvykius matome savaip.
Man, kaip naujam redakcijos vadovui, į kolektyvą atėjusiam prieš keturis mėnesius, džiugu, kad per tą trumpą laiką teko sutikti daugiau geranoriškų, šviesių ir pozityviai nusiteikusių žmonių. Gera, kai į redakciją užsuka buvę darbuotojai su šūsniu savo rašinių ar pasidalija mintimis ir idėjomis. Vadinasi, jiems taip pat svarbu, kaip mums sekasi, kaip gyvename. Gera ir tada, kai kalbindamas būsimo straipsnio herojų jauti, kad jam tai taip pat svarbu kaip ir žurnalistui ir jis kruopščiai stengiasi prisiminti visas detales. Tai ta džiugioji darbo pusė, kuri ir padeda atlaikyti į paviršių dar iškylančias negeroves: pavydą, abejingumą, klastą, melą. Bet tai lyg tie gyvenimo prieskoniai, kurie tik padeda dar geriau suprasti žmogų ir apsidrausti nuo galimų netikėtumų. Gaila tokių žmonių, kurie įsivaizduoja visagaliai esantys – laikas viską sudėlioja į savo vietas.
Gyvenimo tempas toks didelis, kad labai mažai liko gyvo bendravimo – visi bėgame, lekiame. Artimuosius ir draugus švenčių proga vis dažniau pasveikiname žinute ar elektroniniu paštu. Retai kur pamatysi ir sveikinimo atviruką, užrašytą ranka: už mus pasirūpina gamintojas, įdėjęs lapelį su dailiai atspausdintu tekstu. Tekstas visiems vienodas, ir neieškok ten tik tau skirtų žodžių.
Vietoje laikraščio vis dažniau telefone peržvelgiame interneto puslapius. Taip pamažu traukiasi iš mūsų gyvenimo gyvas bendravimas, popieriaus lapas. Pesimistai jau seniai šūkauja, kad spausdintam žodžiui ateis galas. Manau, kad neateis – tiesiog gal sumažės norinčiųjų paliesti, paimti į rankas tikrą daiktą.
Pamažu ratas apsisuka ir vėl viską pradedame iš pradžių, o pamiršta sena tampa nauja. Kaip para turi dieną ir naktį, metai – keturis metų laikus, taip ir žmogaus gyvenime yra vaikystė, jaunystė, branda ir senatvė. Naktį keičia diena, sudilę metai nueina tolyn, gražų gyvenimą nugyvenusį žmogų palydime anapilin. Ir vėl viskas iš pradžių: nauji metai, nauja diena, gimsta naujas žmogus. Argi tai ne puiku: niekas nestovi vietoje, niekas nedingsta be pėdsako – lieka prisiminimai.
Su ateinančiais Naujaisiais, mieli ir ištikimi mūsų esami ir būsimi laikraščio skaitytojai! Sėkmės Jums visiems, laimės ir daug šviesos. Juk vėl prieš mus atsiveria nauji metai, nauja diena, nauja šviesa…
