Popiežiaus Pranciškaus vizitą Lietuvoje stebėjau per televiziją. Kai jo lėktuvas palietė oro uosto dangą, prisiminiau 1993 m. Pasijutau ramesnis, kai pamačiau popiežių sutinkančią garbės sargybos kuopą, prezidentę, premjerą, Seimo pirmininką. Dar tebegyvenu pakilia nuotaika. Pasitempusi garbės sargybos kuopa rodo – valstybė sutvirtėjusi. Tuomet, 1993 m., šie vyrai, ko gero, nebuvo gimę. Stebėdamas transliacijas mačiau, kad už saugumą atsakingos tarnybos ir organizacinis komitetas atliko milžinišką darbą: sektoriuose nebuvo išpuolių, išsišokimų, nevėluota. Popiežius vyko siauromis, vingiuotomis Vilniaus senamiesčio gatvėmis, tad vadovybės apsaugos vyrai turėjo smarkiai dirbti, nes tokios gatvelės pavojingos, jose daug kiemelių, reikia stebėti ir namų stogus… Tarptautinio terorizmo grėsmė išlieka. Apsauga buvo stipri ir daug gausesnė nei Jono Pauliaus II vizito metu. Šalia buvę įspūdingo stoto apsaugos vyrai, spėju, iš Vatikano.
(Daugiau – antradienio „Gimtajame…“)
