Jausmus ramino vaistais
„Negaliu kitaip pasakyt. Taip, Norvegija pavogė mūsų vaiką. Ir negrąžina, kaip man atrodo, iš keršto, kad paviešinom, kad netylėjom“, – ašarų nesulaiko Gabrieliaus močiutė Regina, tebegyvenanti jaudinančių akimirkų įspūdžiais. Ji, lydima sostinėje įsikūrusios dukros Jūratės, neseniai buvo Norvegijoje. Negalią turinčiai moteriai ši kelionė, nors ir varginanti, buvo kaip širdies atlaidai – po ketverių metų močiutei pirmą kartą leista trumpam pasimatyti su Gabrieliumi, liepą švęsiančiu vienuoliktąjį gimtadienį.
Nors po susitikimo praėjo daugiau nei savaitė, Regina ir šiandien negali paslėpti ašarų. „Čia galiu verkti, o eidama susitikti su anūku emocijų rodyt neturėjau teisės. Visą dieną prieš susitikimą išverkiau, vakare vaistų prigėriau. Ryte – vėl į ašaras ir vėl širdies lašai, raminamieji… Žinojau, kad turiu būti rami, kitaip neleis susitikt. Davė valandą. Nuvedė į didelę salę, ten jau buvo atvežtas Gabrielius. Atokiau sėdėjo labai griežto veido „Barnevernet“ atstovė, šalia Gabrieliaus buvo šiltesnės išvaizdos darbuotoja. Vėliau man sakė, kad tai vokietė pareigūnė. Aš moku truputį vokiškai, tai kai su ja vokiškai pasisveikinau, nusišypsojo. Mane ir savo mamą pamatęs Gabrielius puolė mamai į glėbį. Vaiko akys suspindo, apsikabinom taip stipriai, kad atrodė, niekas daugiau mūsų nebeišskirs. Kas gi ta valanda, kaip kelios minutės prabėgo. Galvojau, negi tos moterys visai neturi širdies, kad man, invalidei su ramentais, atvažiavusiai tokį atstumą, neleis su anūku pabūt ilgiau? Neleido. Pastebėjau, kad kai mes kalbėjomės ir keitėmės dovanomis, viena jų nuolat kažką rašė į žurnalą“, – apie jaudinantį pasimatymą su Gabrieliumi pasakojo močiutė.
(Daugiau – šeštadienio „Gimtajame…“)
