Padeda kovoti su klimato kaita
Sacharos pelkė, esanti Rokiškio rajone, maždaug per 5 km. į pietvakarius nuo Rokiškio miesto – viena iš buveinių apsaugai svarbių teritorijų. Atkuriant bei gerinant ekologinę pelkių būklę tikimasi ne tik išsaugoti vieną išskirtinių ekologinių valstybės sistemų, bet ir prisidėti prie kovos su klimato kaita. Sacharos pelkė – tai prieš maždaug pusę amžiaus buvęs durpynas, kuriame dar prieškario Lietuvoje buvo iškastas sausinamųjų griovių tinklas, nutiesta siaurojo geležinkelio atšaka tarp Rokiškio ir Panemunėlio, kur durpės buvo perkraunamos į vagonus. Būtent 37 km nusidriekęs sausinamųjų griovių tinklas gerokai pakenkė pelkės būklei – pažemėjus vandens lygiui aukštapelkių buveinės apaugo krūmais bei medžiais.
Prieš 40 m. durpių gavyba Sacharos pelkėje nutraukta, o aklinuose pelkių kasimo loviuose atsikūrė pelkių augalija bei formuojasi kiminų danga. Nepaisant to, Valstybinių miškų urėdija skaičiuoja, kad maždaug 44 proc. iš 88 ha ploto pelkės dengia degradavusių aukštapelkių buveinės, 24 proc. pelkinių miškų buveinės, o 14 proc. – tarpinės pelkės ir liūnai.
Norint atkurti pelkę, jos teritorijoje norima atlikti biologinės įvairovės kirtimus. Planuojama kirsti medžius bei krūmus, kurie išgarina drėgmę bei skatina durpių skaidymąsi. Iš viso iki 2020 m. ketinama iškirsti 32 ha sumedėjusios augalijos, daugiausiai lapuočių medžių.
Sacharos pavadinimas pelkei prigijo po to, kai į ją maždaug prieš šimtmetį iš gretimų miškų persimetė gaisras. Joje degančios duobės rūko visą žiemą. Iš jų sklindančius degėsius ir sausas durpes vėjas pustydavo kaip smėlį dykumoje, tad eiguliai šį samanų kupstais apaugusį miško plotą ir pradėjo vadinti Sachara.
Užėmė dešimtadalį šalies ploto
Valstybinių miškų urėdijos Kraštotvarkos skyriaus vadovė Viliūnė Naureckaitė aiškina, jog pelkės yra viena septynių natūralių Lietuvoje aptinkamų ekosistemų. Kadaise jos užėmė ne mažiau kaip 10 proc. valstybės teritorijos, bet šiandien dėl melioracijos, durpių gavybos, pelkių plotas sumažėjęs iki vos 2 proc. Lietuvos.
„Pelkės yra labai svarbios tiek biologinės įvairovės apsaugai, tiek klimatui. Pelkių svarbą gamtosauginiu atžvilgiu geriausiai parodo tai, kad didžiausios Lietuvos pelkės saugomos kaip rezervatai. Aukštapelkėms būdinga savita augalija ir gyvūnija. Daugelis augalų, augančių pelkėse, neaptinkami jokiose kitose ekosistemose“, – teigia V. Naureckaitė.
Kaip pavyzdį specialistė išskiria saulašarę – pelkėse augantį vabzdžiaėdį augalą arba kiminą, kuris suirdamas tampa durpių pagrindu. Pelkių augalija kaupia anglies dvideginį, o žuvę augalai, nuokritos tampa durpėmis ir užrakina anglies dvideginį tūkstantmečiams. Būtent todėl pelkės svarbios kovojant su klimato kaita.
Atstatant pažeistas pelkių teritorijas yra atkuriama ne tik išskirtinė ekosistemos gamta, bet tuo pačiu ir mažinamos šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos. Tuo tarpu pažeistos pelkės ne tik nebesumažina anglies dvideginio emisijų, tačiau ir pačios tampa dvideginio šaltiniais: sausa durpė mineralizuojasi ir taip atpalaiduojamas anglies dvideginis. Be to, gerokai padidėja gaisro tikimybė – tokiu atveju per keletą dieną į atmosferą gali sugrįžti tūkstančius metų pelkės kaupta anglis.
Būtent dėl šių priežasčių pelkių atkūrimas visoje Europoje laikomas svarbiu gamtosauginiu darbu.
Lietuvoje tvarkoma ne viena pelkė
Sacharos pelkė – ne vienintelė, kurioje atliekami panašūs darbai. Iš tiesų, atgaivinti siekiama didelę dalį Lietuvos pelkių, ypač svarbiausias, tokias kaip Amalvo pelkė greta Žuvinto rezervato, Aukštumalos pelkė, Tyrulių pelkė, Kepurinės pelkė ir kt.
„Atkuriant pelkę dažniausiai pašalinama nereikalinga augmenija, vėliau, pertveriant sausinimo griovius, atkuriamas tinkamas vandens lygis. Taip sudaromos sąlygos atsirasti pelkinei augmenijai. Vien to dažnai pakanka, kad būtų sumažinta gaisrų tikimybė ir sustabdytas anglies dvideginio patekimas iš sausos durpės į orą. Pelkės yra natūralios ekosistemos, todėl jei pelkės atkūrimo projektas pavyks sėkmingai, papildomos priežiūros teritorijai nereikės“, – aiškina Valstybinių miškų urėdijos Kraštotvarkos skyriaus vadovė.
Sacharos pelkės kirtimus įgyvendins Lietuvos gamtos fondas ir Valstybinių miškų urėdijos Rokiškio regioninis padalinys. Darbų priežiūrą atliks Sartų ir Gražutės regioninių parkų direkcija, atsakinga už Sacharos pelkės apsaugą. Nukirtus sumedėjusią augaliją, bus įrengta apie 200 įvairios konstrukcijos užtūrų, kurios patvenks sausinamuosius griovius ir pakels pelkės vandens lygį.
Užs. 72
