Parodos anotacijoje pasakojama, kad visą mėnesį ekspedicijos nariai praleido Sibire – Krasnojarsko krašte, Igarkos apylinkėse. Jie lankėsi buvusiose tremties lagerių vietose, ieškojo lietuvių kapinių, atstatinėjo kryžius, atkasinėjo amžinajame įšale dviejų metrų gylyje palaidotus lietuvių tremtinių ir politinių kalinių palaikus, juos vyniojo į drobules, dėjo į medinius karstus, o šiuos – į cinkuotus karstus, kuriuos Igarkoje darė tie patys ekspedicijos dalyviai. Šie karstai buvo talpinami į medines dėžes ir ruošiami skraidinti į Lietuvą. Iš Igarkos palaikai 1989 m. liepos 28 d. pargabenti į Lietuvą. Kėdainių kariniame oro uoste jų laukė minios žmonių. Nuotraukose J. Jarutis įamžino Igarkos ir jos apylinkių lietuvių kapinių vaizdus, buvusius lagerius,
Prieš Gedulo ir vilties dieną – ekspedicijos į Igarką atgarsiai
palaikų pargabenimo ir jų sutikimo Lietuvoje akimirkas. Per visą ekspedicijos laiką buvo padaryta daugiau nei 900 kadrų, iš jų parodoje – 40. Šios fotografijos labiausiai atspindi ekspedicijos dvasią.
Su Seimo nariu Jonu Jaručiu kalbėjosi Vilma BIČIŪNAITĖ.
– Kokių tikslų vedamas 26 metų žmogus leidžiasi į Igarką? Galbūt giminėje buvo tremtinių?
– Vedė entuziazmas. Buvo Atgimimo laikai, Sąjūdis. Dalyvaudavau mitinguose, minėjimuose Kaune, Vilniaus Vingio parke. Fotografuodavau. Tai (kelionė – aut. past.) įvyko visiškai atsitiktinai, spontaniškai. Pasvarstymams ir pasiruošimui turėjau pusę paros – man paskambino apie pietus, kad kitą dieną 15 val. turiu būti oro uoste. Tiesiog ieškota žmonių, kurie ryžtųsi tokiai avantiūrai. Aš papuoliau tarp jų. Net nebepamenu, kas pakvietė, bet tas žmogus buvo
iš Kupiškio. Įsimečiau į kuprinę daiktų, fotoaparatą… Vienas iš kelionės organizatorių buvo Linas Linkevičius (dabar užsienio reikalų ministras – aut. past.).
– Kiek laiko tęsėsi kelionė?
– Kelionė lėktuvais truko apie dvi paras: iš Vilniaus į Maskvą, iš ten – į Krasnojarską, Nižnij Tunguską ir Igarką. Į Igarką atskridome 3 val. ryto. Nusileidome Jenisiejaus upės saloje. Tame pačiame aerodrome leisdavosi ir kariniai, ir civiliniai lėktuvai. Iš jos persikėlėme į kaimą.
– Kaip vyko darbas?
– Dirvožemio – per du kastuvus, o toliau ledas, todėl palaikų atkasimas tęsėsi apie dvi savaites. Įrankius davė aerodrome dirbantys kariškiai. Atkasdavome dėžes su gerai išsilaikiusiais kūnais. Gavę šilumos ir deguonies greitai imdavo irti. Aš visą mėnesį aerodromo
teritorijoje gaminau cinkuotos skardos karstus – pagal išmatavimus iškerpu skardos gabalus, užlankstau kampus, sulituoju… Tai amatininko darbas… Kažkada su tėčiu buvau daręs talpyklą vandeniui laikyti, todėl turėjau supratimą. Skardos karstams atsivežėme patys, o lietlempių ir benzino, kitų smulkesnių įrankių duodavo tie patys kariškiai. Sovietų Sąjungoje tuo metu vyko „perestroika“, tad kariškiai buvo draugiškai nusiteikę. Tris savaites į aerodromą landžiojome per skyles tvoroje, vėliau išdavė oficialius leidimus.
– Kokie ryškiausi įspūdžiai iš tos kelionės? Ko negalite pamiršti?
– Pats ryškiausias įspūdis iš finišo Kėdainių oro uoste – susirinkę dešimtys tūkstančių žmonių, atvežtieji karstai uždengti trispalvėmis vėliavomis. Kai kur rašoma, kad karstų buvo 128, tačiau aš pamenu 126. Ryškus ir kitas epizodas – paskutinė vakarienė išvykstant namo, kai susirinkę tremtiniai užgiedojo „Marija, Marija…“ Dar ir šiandien šiurpas ima prisiminus. Praėjo 30 metų, daug ko nebepamenu, tačiau šie epizodai išlieka.
– Dėkoju už pokalbį.
