Diana Grižaitė
Ragelių kaimo bibliotekininkė
Rugiapjūtė – tai vienas reikšmingiausių ir svarbiausių žemės ūkio darbų, kuris ilgus šimtmečius buvo pagrindine Lietuvos kaimo žmonių veikla. Būtent į tokią edukaciją, kuri suteikė galimybę grįžti į laikus, kai rugių pjūtis buvo ne tik sunkaus darbo, bet ir bendruomenės susibūrimo švente, pakvietė Ragelių kaimo gyventoja Gražina Matiukienė.
Liepos 19 dieną į Ragelius sugužėjo svečiai, „apsirėdę“ šienpjovių drabužiais, nešini kas dalgiais, kas pjautuvais, o kas su pintinėmis, pilnomis „gastinčiaus“ šventės užbaigtuvėms. Renginys vyko pagal visas lietuviškas tradicijas. Visi dalyviai buvo sutikti ir pavaišinti duona, kepta iš praėjusių metų derliaus, o kelionės dulkes galėjome nuplauti šeimininko pagaminta namine gira. Edukatorė Gražina trumpai supažindino su senovinės rugiapjūtės tradicijomis, jos svarba mūsų kultūroje ir gyvenime. Rugiapjūtės laikotarpis simbolizuoja gamtos ciklo užbaigimą ir naujo derliaus pradžią, todėl šis laikas yra apgaubtas įvairiais papročiais, tradicijomis, ritualais.
Rugių lauke darbą pradėjo pati šeimininkė, nupjaudama nedidelį rugių pėdelį, o pirmą pradalgę, kaip ir priklauso, – šeimininkas. Vėliau visiems teko išbandyti rugių pjovimą senoviniais įrankiais – pjautuvais ir dalgiais. Rugius rinkome, rišome į pėdus, o paskui, kaip tikri aukštaičiai, iš devynių pėdų statėme gubas, pridengdami dešimtuoju pėdu. Darbų pabaigoje iš saujos nenupjautų rugių pynėme jievarą – rugių kasą, kurios viršūnę prilenkėme prie žemės ir kartu su duonos riekele ir žiupsneliu druskos užkasėme žemėje. Tai tarsi gyvybės ratas, kai iš dirvos išaugęs grūdas vėl grąžinamas žemei. Po sunkių darbų susirinkome bendrų pietų, kur vaišinomės tradiciniais rugiapjūtės patiekalais ir gėrimais: duona, sūriu, kumpiu, dešra, raugintais agurkais, gira, o šeimininkė visus pavaišino čia pat, vietoje, išvirta perlinių kruopų koše, gausiai paskaninta spirgučiais. Tiktai po tokių smagių darbų ir gausių vaišių niekas neskubėjo skirstytis, užstalėje skambėjo lietuvių liaudies dainos, smagiai sukosi šokančiųjų ratelis. Netrūko nei kalbų, nei juoko. Tai buvo laikas, kai visi galėjome atsipalaiduoti ir džiaugtis savo pastangų vaisiais.
Rugių pjovimas reikalauja kruopštumo ir fizinių pastangų, tačiau kartu tai ir bendruomenės stiprinimo akimirka – visi dirba išvien, dalinasi ne tik savo žiniomis bei patirtimi, bet ir džiaugsmu bei bendryste. Todėl labai nuoširdžiai dėkojame Gražinai už suteiktą progą pabūti kartu, sužinoti labai daug naudingų dalykų ir nors trumpam sugrįžti į laikus, kai gyveno mūsų seneliai ir proseneliai. Labai smagu, kad Gražina ne tik puoselėja, bet ir skleidžia, gražias lietuviškas tradicijas.
