„Ir žmonės, ir medžiai – žemės vaikai. Medis gyvas ir pažeidžiamas, panašus į žmogų. Jis, kaip ir mes – gimsta, auga, paskui sensta, nyksta ir miršta. Medžio artimumas ir broliškumas yra viena seniausių žmogiškųjų jausenų – tai atspindi seniausia liaudies kūryba – tautosaka. Tobulėjant technologijoms, vis labiau jaučiame poreikį grįžti prie pirminių dalykų – prie žemės, prie medžio. Kam daugiau, jei ne medžiui, žmogus gali išsakyti savo vargus, nesėkmes ir džiaugsmus? Prigludę prie seno medžio kamieno, galime kalbėti, pasakoti, verkti ir juoktis… Ir įsiklausyti, ką medis pataria – stipresnis, protingesnis, daugiau matęs ir patyręs. Todėl savo likimą žmonės siejo su medžiais – tai atsispindi mūsų protėvių dainose, pasakose, pasakojimuose. Sakoma, kad šventos giraitės šlamėjimas – tai praeities žmonių šneka, mums tariami žodžiai ir išmintis. Todėl ir gręžiamės į praeitį, kur dar girdėta ,,medžių kalba šventa“ (Antanas Baranauskas ,,Anykščių šilelis“)“, – tokiais žodžiais parodą pristato organizatoriai.
„Ši paroda – pažintinė. Pateiktuose tekstuose dalinamės surinkta medžiaga apie Lietuvoje augančius ir svarbius mūsų tautai medžius. Kiekviena drobė – atskira istorija, kurią pasakoja kūrėjas teptuku ir dažais, dažnai pasirinkęs tą medį charakterizuojantį liaudies kūrinį, kaip tiltą, jungiantį praeitį su dabartimi ir padedantį giliau pajausti to medžio savitumą“, – sako projekto kuratorė Laimutė Vološkevičienė.
Parodos autoriai – 23 Panevėžio tautodailininkai su keturiais svečiais iš Ukrainos, Rokiškio ir Vilniaus.
Viena ranka kertam dvaro medžius, kita “prisimenam” jų kalbėjimą per parodas…
Kodėl miesto medžių neprižiūri arboristai? Kodėl jų negeni, o tik kertam? Kodėl jų vietoje retai kas beatsodinama?..