Pavlius Gaigalas
Sausio 13-oji – Laisvės gynėjų diena. Prieš 32 metus, 1991 m. sausio 13 d., sovietų kariuomenei ir specialiesiems daliniams užimant Lietuvos radijo ir televizijos pastatą, televizijos bokštą, žuvo 14 laisvės gynėjų, dar beveik tūkstantis žmonių buvo sužeista ar kitaip nukentėjo.
1991 m. sausio 8 d., po prosovietinių jėgų ir „Jedinstvos“ bandymo įsiveržti į Aukščiausiąją Tarybą, Sąjūdis pradėjo organizuoti žmonių budėjimą prie Aukščiausiosios Tarybos ir kitų svarbių valstybės objektų. Žmonės iš visos Lietuvos vyko į Vilnių ginti savo Nepriklausomybės.
Rokiškiui buvo skirta sausio 12–13-osios para. Su rokiškėnų būriu kartu budėti vyko ir Alvydas Matulka. Jis tapo viena iš Sausio 13-osios aukų. Sukrėstas žinios, kad sovietų kariai prie Televizijos bokšto šaudo į žmones, sukniubo. Po mirties medicinos ekspertai nustatė, kad „1991 m. sausio 13-osios naktį, apie 2 val., A. Matulka mirė nuo ūmaus miokardo infarkto.“ Jam tada buvo tik 35-eri.
Dėl tokios mirties diagnozės generalinės prokuratūros prokuroras Kęstutis Betingis, kuriam ir buvo pavesta iki galo įvertinti visų paguldžiusių galvas didvyrių mirtis, dvejojo, ką reikia daryti su A. Matulka. Ir nors sausio 16 d. A. Matulka kaip Sausio 13-osios Parlamento gynėjas buvo palaidotas Rokiškio Kalneliškių kapinėse, jo vardas dar kurį laiką nebuvo įrašytas šalia visų Laisvės gynėjų vardų. Mums, Sąjūdžio žmonėms, tai buvo protu nesuvokiama ir be galo skaudu, todėl su Leonu Jankausku (jis tuo metu buvo ką tik išrinktas naujuoju Rokiškio Sąjūdžio skyriaus pirmininku, kartu buvo ir Seimo nario Kazimiero Uokos padėjėju) pasitarę nusprendėme vykti į Vilnių ir viską išsiaiškinti. Tuometinis valstybės kontrolierius Kazimieras Uoka, išklausęs mus, tiesioginiu vyriausybiniu kanalu paskambino generaliniam prokurorui Artūrui Paulauskui bei paprašė, kad mes būtume priimti ir išklausyti. Po 15 min. mes jau sėdėjome prie stalo greta A. Paulausko. Pastarasis, geranoriškai ir įdėmiai išklausęs mūsų pasakojimo, pakvietė savo pavaduotoją K. Betingį ir paprašė kartu viską iki galo išsiaiškinti. Prokuroras K. Betingis nusivedė mus į savo kabinetą ir, atnešęs visą glėbį bylų, kartu ir A. Matulkos, įrodinėjo, kad Alvydas mirė ne nuo kulkos, ne nuo tiesioginio fizinio poveikio, traumos ar smurto aikštėje, o privačiame bute, prieš tai jam net suteikus pirminę medicininę pagalbą. Su šiais faktais aš, kaip gydytojas, negalėjau nesutikti, tačiau kaip to meto įvykių dalyvis, kuriam ne kartą ir ne du teko naktimis budėti prie Parlamento, vaikščioti aplink ir šildantis prie laužų laukti lėtai auštančio ryto su viltimi, kad ši naktis bus rami, prokurorui paaiškinau, kad jis turi suprasti ir, esant bent mažiausioms abejonėms, dar kartą pasikonsultuoti su gydytojais specialistais, kardiologais, nes ūmus širdies infarktas gali įvykti ne tik dėl širdį kamuojančių ligų, bet ir po emocinės, didelės nervinės įtampos. Būtent tai, ką matė, ką juto, girdėjo ir išgyveno A. Matulka, buvo jo ūmaus infarkto ir mirties priežastimi. Mano nuostabai prokuroras į šiuos argumentus sureagavo. Atidėjo šią bylą į šoną ir pasakė, kad ją dar kartą peržiūrės ir pačiu artimiausiu metu priims galutinį sprendimą, nes tyrimas faktiškai jau yra pasibaigęs.
Po kelių dienų gavome žinią, kad A. Matulkos vardas įrašytas šalia kitų žuvusių Laisvės gynėjų vardų.
Šiuos savo išgyvenimus noriu užbaigti tremtinės ir poetės Danutės Mažeikienės išsakytais žodžiais:
ATMINTIES NEIŠTRINS paukščiais lekiantys metai.
Atminties neištrins abejingi veidai.
Tai šventa atmintis. Atmintis kokių reta.
Jos dėka ir savus, ir save suradai.
Gal neteko tada tau prieš tankus stovėti.
Gal net gimęs tada dar išvis nebuvai.
Bet šiandieną turi ką brangint ir mylėti,
Nes krauju tu aplaistytą Laisvę gavai.
Jie mokėjo numirt, nors numirt nenorėjo,
Tiktai ėjo tenai, kur juos vedė širdis.
Nedrebėjo tik rankos žiauraus niekadėjo.
Kam krūtinėj akmuo – ar kas jį ištirpdys…
Atminimo laužai šiandien puošia Tėvynę.
Atminimo laužuos meilės Laisvei kaitra.
Jie negynė savęs. Jie Tėvynę apgynė.
Prasmingiausia auka. Ir lygių jai – nėra.
Atminties neištrins greitai bėgantys metai.
Žemei duota tylėti, o žmogui – kalbėt.
Tai šventa atmintis. Ir pasaulis tai mato.
Nes tai mūsų stiprybė. Tiesa. Ir garbė.
