– Papasakokit, kaip susipažinot.
Birutė: – Mano draugė draugavo su jo draugu. Aš dirbau „Ąžuoliuko“ daržely, o jis Mašinų gamykloj ir nuomojosi butą su draugu prie darželio. Tai vieną kartą susitikom visi keturi – taip ir susipažinom. Draugė pripiršo man jį, tai keturiese ir draugavom. Tais pačiais metais abi poros ir apsiženijom. Ir jie dar abu tebegyvena Kavoliškyje, ir mes. Gyvenom Šetekšnų kaime anksčiau. Pablogėjo sveikata, pati jau nebeapsirūpinu, tai sūnus Rokiškyje butą nupirko ir gyvenam. Ateina, padeda socialiniai darbuotojai. Taip ir krutam.
– Tėvams vyras patiko?
Birutė: – Patiko. Nieko nesakė. Tėtė pasakė: „Nei aš renku, nei aš draudžiu. Vaikel, žiūrėk tik, kad nereiktų kaip gegutei miške kukuot.“ Taip tik pasakė, o daugiau tai nieko, jokių draudimų, ar nesiženyk, ar ką. Eina žmogus „ant rizikos“, kai ženijasi. Katras gi jau auksinis bus.
Petras: – Padėdavom gi. Važiuodavom…
Birutė: – Padėdavom viską. Ir prie šieno, ir mėšlą vežt. Gyvulių dar laikydavo…
– O jūs abu iš didelių šeimų? Kiek brolių, seserų turėjot?
Birutė: – Aš iš penkių vaikų, o jis iš šešių.
Petras: – Nedaug. Seserys keturios, dabar po visą Lietuvą išsimėtę: Jonava, Mažeikiai, Vilnius, Šiauliai.
Birutė: – Mano tai visi Rokišky. Turėjau du brolius, tai vienas anksčiau mirė, o kitas prieš mėnesį. Seserys dar abidvi yra. Apsistojom netoli namų. Niekur nepabėgom.
Išsamiau skaitykite „Gimtajame…“
