Vasario 16-osios naratyvas: švęsti, didžiuotis, prisiminti, o gal atsitraukti

– Ar minite Vasario 16-ąją? Ką apskritai Jums reiškia ši data?

Giedrius: – Jūsų klausime yra užkoduota mūsų problema. Mes šventes minime, bet nemokame jų švęsti. Keistas ir nesuprantamas noras nuolat verkšlenti dėl ko nors, rimu veidu iš tribūnos kartoti vadovėlines tiesas. Kodėl mes nemokame džiaugtis ir didžiuotis savo pergalėmis? Taip, Vasario 16-oji yra viena didžiausių pergalių Lietuvos valstybės istorijoje. Juk ir dabar sudėtinga suvokti, kaip tuometiniai naujos Lietuvos Respublikos kūrėjai taip virtuoziškai sugebėjo pasinaudoti susidariusia geopolitine situacija ir išlaviruoti tarp priešiškai Lietuvos valstybingumui nusiteikusių valstybių.

Neteisinga būtų teigti, kad valstybės kūrėjai tiksliai žinojo, kokią valstybę nori sukurti ir kuo visa tai baigsis. Buvo įvairių valstybės modelių, nuo federacijos su Lenkija iki Lietuvos karalystės. Tačiau galiausiai etniniu pagrindu sukurta Lietuvos Respublika. Tačiau po to sekė ilgas Nepriklausomybės karas net trimis frontais, kurį Lietuva sugebėjo laimėti.

Vasario 16-oji –tai Lietuvos valstybės kūrėjų ir visos tautos pergalė, kurią reikia švęsti su pasididžiavimu.

Audronė: – Vasario 16-ąją miniu kasmet. Visos istorinės valstybės datos man niekada nebuvo ir nėra šiaip sau eiliniai, paprasti laisvadieniai. Ši data man svarbi savo lemiamu indėliu į tolesnę Lietuvos raidą. Mūsų valstybė patyrė daug ir sudėtingų iššūkių. Visi didieji istoriniai lūžiai autoritarinių režimų valdomose teritorijose įvyksta tuomet, kai prievarta, išnaudojimas ir cinizmas pasiekia piką. Kai sustiprėja, išsigrynina laisvės ir nepriklausomybės siekis bei draugėn susiburia trokštanti savarankiško gyvenimo ir apie jį suprantanti šviesuomenė. Vasario 16-oji man yra apie mūsų tautos nepriklausomybę ir laisvę. Laisvę ne nuo kažko: įsipareigojimų, pareigų, tradicijų, o laisvę kieno labui: valstybės, su(si)tarimo, vienybės.

Savo valstybę suprantu kaip praeities, dabarties ir ateities kartų sąjungą. Švęsdama Valstybės atkūrimo dieną, visuomet prisimenu praeities laisvės kovų aukas.

Benas: – Anksčiau, kai dar mokiausi mokykloje, būdavau priverstas minėti. Ta prievarta tikriausiai skatino atmetimo reakciją. Todėl tą dieną nieko neplanuoju. Jeigu ir paminiu, labiau netyčia. Galbūt kur nors einu, o gal ir ne.

Kažkada mokykloje teko sakyti kalbą Vasario 16-osios proga. Pamenu savo pirmuosius žodžius: „Man ši diena nieko nereiškia.“ Ir iš tiesų, studijuoju IV universiteto kurse, o ši diena man vis dar nieko nereiškia. Kasdien esu lietuvis ir nuo to nepabėgsiu, gimiau lietuvių šeimoje, kalbu lietuviškai, baigiau lietuvišką mokyklą. Vasario 16-oji nei prideda, nei atima iš manęs tą lietuvybę. Studijuodamas išsiaiškinau šios dienos kitokią prasmę. Yra teorija, teigianti, kad egzistuoja civilinė religija. Turi savo simbolius – konstitucija, ritualizuotos šventės, vėliavos, spalvos, nacionalinis identitetas, istorinė atmintis. Taigi Vasario 16-oji tampa civilinės religijos švente, kuri sujungia mūsų praeities nacionalinę tapatybę su dabartimi. Taip konstruojamas tautinės hegemonijos naratyvas, kuris vieniems kenkia, kitus solidarizuoja. Manau, kad individualiai šita šventė neturi jokios prasmės. Prasmė ir reikšmė atsiranda per santykį su kitu. Todėl šeimoje ar tarp draugų ši šventė turi didesnę prasmę ir reikšmę. Esu labiau intravertas, todėl tas santykis nesikuria ir reikšmė neatsiranda. Dabar girdėsime daug kalbų apie grėsmes iš Rytų ir kaip mums reikia solidarizuoti savo tautą arba naciją, kad įveiktume šiuos iššūkius.

Man dabar įdomesnė yra vasario 17-ąją minima Emancipacijos diena. 1918 m., kitą dieną po to, kai balti vyrai pasirašė dokumentą ir nebuvo nė vienos moters, Lietuvos moterys išėjo protestuoti į gatves būtent dėl to, kad niekas joms neleido pasirašyti tokio dokumento, nors buvo žadėta.

Gal ateityje kitaip galvosiu. Gal man ta šventė bus prasmingesnė.

Išsamiau skaitykite „Gimtajame…“