Pirmą kartą Visų Šventųjų šventė buvo pradėta švęsti IV a. kaip Visų kankinių diena. Iš pradžių tai buvo atskirų bažnyčių, bendruomenių, bet ne visiems krikščionims privaloma šventė. Visų mirusiųjų paminėjimo dieną, arba Vėlines, Izidorius Sevilietis (VII a.) pasiūlė švęsti pirmą sekmadienį po Sekminių. Anatolijus Macietis IX a. pasiūlė Vėlines švęsti kitą dieną po Visų Šventųjų šventės, o 998 m. Kliuni Vienuolyno abatas Odilis pradėjo Vėlines švęsti lapkričio 2 d. Pamažu ši data išplito po visas bažnyčias ir vienuolynus. Ir tiktai 1311 m. Vėlinių šventė oficialiai įvedama į Romos katalikų liturgiją. Visų Šventųjų šventė įteisinta dar vėliau – 1480 m. Matome, kad krikščioniškos mirusiųjų paminėjimo šventės data pritaikyta prie senųjų Vėlinių datos.
Vėlines minėdavo ir protėviai, dar pagonys. Iš rašytinių šaltinių žinoma, kad lietuviai spalio pabaigoje–lapkričio pradžioje švęsdavę didelę šventę, kurioje ypatingai buvo atsimenami mirusieji. Kapinėse žmonės rinkdavosi atsinešę valgių ir puotaudavo keletą dienų. Vėliau Vėlinės pradėtos švęsti namie. Išėjusiesiems iš šio pasaulio kūrendavo pirtį, o po pirties vėles kviesdavosi vaišių. Ant stalo pridėdavo įvairiausių valgių ir gėrimų. Po to valgius ir gėrimus nunešdavo į kapines.
Iki XIX a. pabaigos žvakių kapinėse nedegindavo. Anksčiau kartais kapinėse kūrendavo bendrą laužą, kuriame degindavo senus nuvirtusius kryžius. Tai, kas degdavo, virsdavo šiluma ir šviesa, tarsi primindavo protėvių apeigas – seno naikinimą ir naujo gimimą.
Antri metai gyvendami pandemijos sąlygomis, žodį „mirtis“ girdime dažniau nei įpratę, dažnai, jei tai mūsų neliečia, nesureikšmindami, matydami tik statistinius skaičius, tai, prie ko prisitaiko ir akys, ir protas – „šiandien mirė dvidešimt, dvidešimt devyni, dvidešimt penki“…
Kaip pandemija pakeitė požiūrį į mirtį? – klausiame pašnekovų mirusiųjų pagerbimo išvakarėse. Šį klausimą mums pasiūlė skaitytojas. „Norėčiau išsakyt savo mintis, tikiu, kad ne vienam man taip atrodo, bet nenoriu besiliejančio iš aplinkos pykčio. Todėl prašau, kad mano pavardės neminėtumėte“, – sakė.
Tokių reakcijų daugiau nei mirusiųjų
Anonimas
Kasdien internete po straipsniais apie pandemiją ir mirusius žmones matau ne vieną (vadinasi, tai neatsitiktinai) linksmą veidą, vadinamąjį „žvengą“. Tokių reakcijų daugiau nei mirusiųjų. Jų tiesiog labai daug. Turėčiau suprasti, kad tokias žinias skaitydami kai kas mėgaujasi, linksminasi. Man smalsu, kokioje aplinkoje dedami tie „žvengai“, bandau įsivaizduot.
Tai tęsiasi metus, antrus, bet vis tiek aš kaskart lieku apstulbęs ir nesupratęs, kokiame pasaulyje gyvename. Juk galima neigti pandemiją, galima neigti skiepus, galima apsimesti, kad tų pandemijų esi matęs šimtą ir viskas čia tau aišku. Bet juk toje mirčių statistikoje – tavo kaimyno, bendradarbio, draugo ar tiesiog tautiečio brolis, sesuo, mama, tėvas, vyras, vaikas.
Yra tąsa, yra šviesa, yra viltis
Laima Bieliūnienė
R. Lymano muzikos mokyklos mokytoja
Į šį klausimą labai sunku atsakyti. Nemanau, kad kardinaliai pakeitė nuomonę. Tiesiog dabar pasijunti toks menkas ir mažas šapelis begalinėje jūroje ir nuo tavęs priklauso tik tiek, ar sugebėsi išplaukti. Gyvename ne viduramžiais ir tų išsigelbėjimo priemonių turime, bet ar jomis naudojamės. Mirtis gali stovėti greta, prie kiekvieno, tai gali patvirtinti medikai ir tie, kurie buvo jau prie to slenksčio. Kai ši grėsmė tik atėjo pas mus, baimė buvo didesnė negu dabar. Apsipratome, kad kasdien sužinome apie pažįstamų žmonių ligą. Mokomės gyventi kitaip. Ne visiems taip greitai sekasi įsisavinti naujas gyvenimo taisykles, tai natūralu.
Mūsų veiklos pasekmė
Audronė Vainauskaitė
Kultūrinės veiklos ir komunikacijos vadybininkė
Požiūris priklauso nuo to, kaip žmogus apskritai žiūri į gyvenimo iššūkius, kančią ir mirtį. Šiuo atveju pandemija ir tapo gyvenimo iššūkiu mums visiems. Mirtis mus sukrečia, supurto, keičia požiūrį į gyvenimą tik tuomet, kai priartėja netikėtai, paliečia asmeniškai. Netikėtumas ir nežinomybė mus užvaldė pandemijos metu. Nežinomybė neišvengiamai kuria sąmokslo teorijas. Kovoti už gyvenimą su visiškai nežinomu priešu, nežinant, koks jis pavojingas, išeiti iš komforto zonos, aktyvų gyvenimą paversti rutina… Man asmeniškai ši situacija pakeitė požiūrį apskritai į pasaulio trapumą. Pasak dabar Lietuvoje viešinčios antropologės prof. Birutės Galdikas, pandemija yra mūsų veiklos pasekmė, mes pasmerkti ateičiai su nuolatine kova prieš tokius iššūkius.
Neseniai matytas režisieriaus Arpado Shillingo spektaklis „Įstrigę“ teatro kalba, balansuodamas tarp tikrovės ir magijos, perteikė mūsų laukiančią ateitį, privertė susimąstyti, kaip pasielgtum gavęs išganingąją gyvenimo piliulę, kuri tave apsaugo nuo mirtino užkrato, bet ką už tai paaukosi ir kurį artimą savo išduosi….
Pradėsime labiau vertinti tuos, kurie mus supa
Martynas Styra
Mykolo Romerio universiteto Žmogaus ir visuomenės studijų fakulteto komunikacijos ir skaitmeninės rinkodaros specialybės pirmo kurso studentas
Mano nuomone, lietuviai pasidarė jautresni šiuo klausimu. Artimųjų mirtis yra vienas iš sunkiausių jausmų gyvenime. Manau, kiekvienas, skaitantis šį straipsnį, yra netekęs artimojo ar yra buvęs šalia žmogaus, išgyvenančio netektį. Ši pandemija leido susivokti, koks vis dėlto yra trapus mūsų gyvenimas. Prieš pandemiją mirtis atrodė tolima. Juk kiekvienas turime ne tiek ir daug artimųjų, kurie sirgtų nepagydoma liga ar būtų labai garbaus amžiaus. Visko pasitaiko, bet rečiau nei pandemijos metu. Dabar, vos išėjęs į parduotuvę, gali grįžti su mirtinu virusu, užkrėsti visus artimuosius, kurie neserga jokia sunkia liga ar šiaip yra per jauni, kad galvotų apie mirtį, ir sukelti pavojų ne tik žmogaus sveikatai, bet ir gyvybei. Manau, tai kelia netekties baimę, įtampą.
Brangiausi Jie, kurie jau niekada nebeatpigs
Valdis Vaičėnas
Juodupės lopšelio-darželio direktorius
…ir tokios pat, ir kitokios…Vėlinės…
…nebeliko nieko pastovaus, viskas lyg ir prarado pusiausvyrą. Tenka sutikti – tikrai „kosmosas“, nes vien jau nesvarumo būklė visur. Labai gera terpė „daug ką pateisinti“, net ramia sąžine ir niekuo nesiteisinant kelti kainas, vis garsiau šaukiant – viskas brangs, „žiauriai“. Ir iš karto galvoje kita mintis – taigi žmogus ir vėl dar daugiau atpigs… Kiek? Kol kas niekas negali tiksliai pasakyti – neaiškios „kitos kainos“… Nors, netiesa, – lyg ir aiškios. Kažkada vieno garsaus karvedžio pasakyta frazė „viena mirtis – tragedija, tūkstančiai – tik statistika“ realią prasmę įgauna ir šiandien. Kiekvieną dieną girdime šiurpius skaičius, kad teko atsisveikinti su dešimtimis artimųjų: vyrų, žmonų, senelių, brolių, seserų ar kaimynų… Nežinau, ar atpigo pačios laidotuvės, bet viskas turi būti atlikta skubiai, net nelaukiant toliau gyvenančių giminaičių, be kolegų ir bendradarbių, be gedulingų pietų… daugiau statistikai.
Žmogaus gyvenimą aprėmina tik dvi datos ir brūkšnelis tarp jų… Brūkšnelis maždaug vienodo ilgio visiems, bet „tarpelis tarp datų“ – ne. Kuo tas tarpas didesnis – tuo žmogaus CV spalvingesnis.
Išsamiau skaitykite „Gimtajame…“
