Kasmet prie iniciatyvos jungiasi vis daugiau miestų ir miestelių, įvairios ugdymo įstaigos, bendruomenės, savivaldybės. Jau kelerius metus jų skaičius perkopęs 50, o šviesos ir bendrystės ratas nuolat plečiasi.
Rokiškyje į akciją kviečia Visuomenės sveikatos biuras – žvakutes galima uždegti Sąjūdžio aikštėje spalio 3 d. nuo 13 iki 16 val. ir taip simboliškai palaikyti donorystės idėją.
Organų donorystei skirtuose renginiuose ir iniciatyvose visuomet pabrėžiama viena itin svarbi mintis – būtinybę kalbėtis apie donorystę šeimoje. Šis pokalbis suteikia aiškumo ir ramybės, o kritinėse situacijose gali tapti didžiausia pagalba artimiesiems. Būtent todėl šįkart prie iniciatyvos prisijungė psichologė-psichoterapeutė, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto lektorė dr. Jolanta Žilinskienė, padedanti pažvelgti į tai, kaip tokią temą šeimoje aptarti jautriai ir pagarbiai.
Atviri pokalbiai šeimoje – raktas į ramybę kritinėse situacijose
Žvakučių uždegimo iniciatyva primena ne tik apie gyvybės dovaną, bet ir apie atvirus pokalbius, kurie šeimoje ypatingai svarbūs ir reikalingi. Psichologė-psichoterapeutė dr. Jolanta Žilinskienė pabrėžia, kad donorystės klausimai glaudžiai susiję su šeimos vertybėmis, artimųjų tarpusavio ryšiu, vienas kito pažinimu, pagarba artimojo įsitikinimams, pasitikėjimu ir gebėjimu iš anksto pasidalyti savo apsisprendimu.
Pasak psichologės-psichoterapeutės, labai svarbu apie organų donorystę kalbėtis, tai yra išreikšti savo valią, paprašyti savo artimųjų, pasakyti savo nuomonę, savo sprendimą šiuo klausimu, o ne palikti šį sprendimą vien artimiesiems kritinėje situacijoje: „Tokie sprendimai, priimami staigaus netekties sukrėtimo metu, yra ypač sunkūs. Artimieji tuomet dažnai būna pasimetę, kupini skausmo ir jiems tenka nepakeliama našta spręsti už kitą. Atviras pokalbis šeimoje iš anksto suteikia aiškias gaires, ramybę ir užtikrina, kad artimųjų valia bus žinoma, gerbiama ir didesnė tikimybė, kad išpildyta, – teigia dr. J. Žilinskienė, kuriai ne kartą yra tekę bendrauti su artimaisiais, kurie pritarė organų donorystei po artimojo mirties. – Jie, praėjus kažkiek laiko po artimojo netekties ir organų donorystės, pripažino, kad šis poelgis išties ir jiems buvo labai svarbus: dorojantis su netekties skausmu, mokantis su juo gyventi gedint, donorystė kūrė vidinę ašį – į ką remtis, kai giliai skauda, suteikė savitos ramybės – išgelbėta kita gyvybė, artimojo mirčiai suteikė kilnios prasmės.“
Ji pabrėžia, kad kalbant apie donorystę svarbu ne kelti baimes ar nerimą, o aiškiai pasidalyti savo požiūriu. „Kalbėti reikėtų paprastai, be dramatizavimo. Pasakyti, kad tai yra valia, apsisprendimas, kurį kiekvienas žmogus priima pats. Šis pasidalinimas yra ir prašymas įgyvendinti, kas labai svarbu, vertinga, tada, kada jis pats jau nebegali rinktis, spręsti ar kaip nors veikti. Todėl artimiesiems svarbu žinoti, ką nusprendėte. Tada pokalbis tampa apie mirtį kaip natūralią gyvenimo dalį ir apie tai, kaip mūsų sprendimai gali padėti kitiems.“
Tokiame dialoge būtina išlaikyti pagarbą kitų nuomonei, net jei ji skiriasi. „Nereikia bandyti primesti savo pozicijos ar įtikinti bet kokia kaina. Svarbiausia – išgirsti, ką galvoja artimieji, ir kartu pasidalyti, kas jums atrodo prasminga. Pagarba abiem pusėms leidžia pokalbiui tapti ramiu, o ne prieštaravimų kupinu“, – pažymi psichologė.
Kad diskusija netaptų konfliktu, anot dr. J. Žilinskienės, reikėtų rinktis tinkamą laiką ir vietą. „Tokiems pokalbiams reikėtų pasirengti – atsižvelgti į artimųjų charakterio savybes, juk šeimos narius gerai pažįstame. Pokalbius geriausia pradėti ne emocijų įkarštyje, o tada, kai šeimoje yra laiko, neskubant. Labai padeda tai, kad patys išreiškiame savo jausmus, kodėl mums tai svarbu, ir klausomės kito – ne ginčydamiesi, o priimdami.“
Specialistė taip pat rekomenduoja grįžti prie šios temos kitomis aplinkybėmis, ne tik tiesiogiai kalbantis, bet ir dalinantis straipsniais, laidų, filmų apie donorystę peržiūromis, tiek iš pasveikusiųjų, tiek iš donorų, tiek iš jų artimųjų pusės, juos aptarti. Tinkamas metas dažniausiai ateina savaime – tai gali būti ramus vakaras, bendras susibūrimas ar kitas artumą kuriantis momentas. O ši tema turi būti mūsų kasdienybėje. Taip prisijaukiname donorystę, ji tampa mūsų vertybių, kultūros dalimi, mūsų tai nebestebina, nebeglumina.
Kalbant apie donorystę šeimoje, svarbu nepamiršti ir vaikų bei paauglių. Pasak dr. J. Žilinskienės, jie šią temą gali suprasti daug anksčiau, nei kartais manoma: „Donorystė, kaip vertybė, gali būti formuojama netiesiogiai pasirūpinant stokojančiais: pasidalinant pietumis, pyragu, rudens derliumi su giminaičiu, kaimynu, šeimos draugu. Vaikai nuo maždaug dešimties metų jau geba suvokti donorystės esmę, o paaugliai – ypač smalsūs, jie dažnai patys kelia klausimus apie gyvenimą ir mirtį. Su jais svarbu kalbėti atvirai, paprastais žodžiais, pagal jų amžių ir supratimą, pasitelkiant įvairias šiuolaikines ugdymo priemones. Tokie pokalbiai moko pagarbos kitam žmogui ir psichologiškai brandina.“
Dvyliktą kartą Lietuvoje bus uždegamos žvakelės už kiekvieną donorą
„Kiekviena žvakutė – tai ne tik šviesos spindulys, bet ir gyva padėka donorams bei jų šeimoms už neįkainojamą gyvybės dovaną. Jų sprendimas – didžiausias kilnumo ir žmogiškumo pavyzdys, kurio dėka šiandien gyvena ir džiaugiasi gyvenimu pacientai ir juos supantys artimieji. Ši iniciatyva svarbi visiems – ir tiems, kurie gyvena su transplantuotais organais, ir tiems, kurie nori palaikyti gyvybę gelbstinčią idėją“, – sako asociacijos „Gyvastis“ prezidentė Aušra Degutytė.
Pasak jos, žvakučių uždegimas ne tik suvienija bendruomenes, bet ir primena apie solidarumo bei atjautos jėgą: „Mums labai svarbu, kad kasmet šalia mūsų atsiranda vis daugiau žmonių, kuriems rūpi donorystės tema. Dėkojame kiekvienai bendruomenei, kiekvienam mokytojui, mokiniui, savivaldybių atstovui, visiems, kurie prisideda prie šviesos sklaidos. Kartu mes liudijame, jog gyvybės dovana yra neįkainojama, o atminimas – gyvas.“
Žvakučių uždegimo iniciatyva kasmet sujungia vis daugiau bendruomenių, tačiau šios šviesos prasmė – ne tik pagerbti donorų atminimą, bet ir paskatinti mus kalbėtis apie gyvybės dovaną savo šeimose: „Atviri pokalbiai leidžia sumažinti baimes, sustiprinti tarpusavio ryšį ir iš anksto pasirūpinti, kad mūsų valia būtų gerbiama. Kaip pabrėžia tiek pacientai, tiek specialistai, donorystės tema – tai ne apie mirtį, o apie gyvenimą, viltį ir pagarbą“, – sako „Gyvasties“ prezidentė A. Degutytė.
Lietuvos asociacija „Gyvastis“ – vienintelė organizacija Lietuvoje, vienijanti organų transplantacijos laukiančius ir su persodintais donoro organais gyvenančius žmones. „Gyvastis“ skleidžia organų donorystės idėją, teikia pagalbą sergantiesiems ir jų artimiesiems, bendradarbiauja su medikais.
Organizatorių inform.
