Įtrauktas į Lietuvos kultūros paminklų sąrašą
Kaip sako Rokiškio krašto muziejaus Istorijos skyriaus vedėjas Giedrius Kujelis, šis pastatas priklauso Rokiškio dvaro ansambliui ir statytas panašiu laiku kaip ir rūmai, – XIX a. pradžioje. Tai būta Tyzenhauzų grafystės valdytojo, ūkvedžio ar ekonomo, nesvarbu, kaip pavadinsi, gyvenamojo namo. Pasak G. Kujelio, matyt, čia veikė ir grafystės kontora.
Nuo 2001 m. šis pastatas, kaip ir visas Rokiškio dvaro ansamblis, kuriam priskiriama 16 objektų, yra įtrauktas į Lietuvos kultūros paminklų sąrašą.
Klasicistinio stiliaus, stačiakampio formos vieno aukšto namas turi pastogę ir pusrūsį. Iš lauko akmenų ir molio plytų mūro statytas, jis kadaise buvo išvaizdus. Pasirodo, jame būta molio plytų krosnių ir dūmtraukių, dekoruotų nišomis bei profiliuotais karnizais, rūkyklos, skliautuoto rūsio ir panašių šiuolaikinio žmogaus akiai egzotiškų objektų.
Tik neatrodo, kad kada nors čia duris varstys lankytojai. Bent jau artimiausiu metu – tai tikrai ne. Realybė tokia, kad kultūriniam paveldui rekonstruoti reikalingi milžiniški pinigai. Kas ryšis tokiai investicijai? Juk čia ne pasaka apie užburtąją karalystę, kur užtenka mostelėti burtų lazdele.
Planai ir vizijos, atsimušę į finansinę realybę, bliūkšta
Kaip pastebi G. Kujelis, planų dėl šio pastato būta visokių. Pasirodo, vienu istorijos tarpsniu šiame pastate buvo įsikūrusi pirmoji grafystės pieninė. Jos veiklą bendrovė „Rokiškio sūris“ laiko savo ir viso rajono pienininkystės verslo pradžia. Bendrovė svarstė galimybę rekonstruoti senąjį pastatą ir įkurti jame Sūrio namus ar Sūrio muziejų, reprezentuojančius verslą, garsinantį Rokiškio kraštą. „Anykščiai turi Arklio muziejų, o Rokiškyje galėtų būti Karvės muziejus“, – juokauja G. Kujelis.
Būta ir kitokių planų. Kalbėta apie tai, kad buvusiame ūkvedžio name galėtų įsikurti svečių namai, nedidelis viešbutukas, kuriame apsistotų į Rokiškį atvykę svečiai. O šalia vis dar stovinčiame buvusiame mediniame svirne, irgi priklausančiame Rokiškio dvaro ansambliui, numatyta erdvė amatų ekspozicijai ir teatrui.
Deja, visos šios idėjos ir vizijos taip ir liko sklandyti ore – investicijos tokios didelės, jog lengviau ir paprasčiau pastatyti du pastatus.
Taigi buvęs ūkvedžio namas ir šalimais įsikūręs senasis medinis dvaro svirnas tebelaukia savo valandos – o gal? Juk geriausi ir įdomiausi dalykai atsiranda iš, kartais atrodo, visiškai nerealių svajonių ar fantazijų.
Valdytas visas grafystės ūkis
Atsekti visą šio pastato istoriją – sudėtinga. Yra vienas kitas faktas, kažką kažkas prisimena, spėja, bet tikslesnis vaizdas išbluko laiko tėkmėje.
Tik aišku, kad grafų Tyzenhauzų laikais tai buvusi tikrai svarbi vieta – iš čia valdytas visas grafystės ūkis. O gijas savo rankose laikė Plavskių giminė – grafystės palivarkų ūkvedžiai, valdytojai.
Daugiausia duomenų išlikę apie ūkvedį, ar greičiau dvaro valdytoją, Stanislovą Plavskį. Kaip sako buvusi Krašto muziejaus Istorijos skyriaus vedėja Onutė Mackevičienė, jis buvo ne šiaip ūkvedys, o visų palivarkų ūkvedžių ūkvedys.
S. Plavskis vadovavo visam grafystės ūkiui nuo Aknystos iki Salų. Buvo talentingas ekonomas: grafystės ūkį valdė geležine ranka, tačiau išmintingai ir toliaregiškai, tad Tyzenhauzų valdos buvo turtingos ir klestinčios, grafystę amžininkai laikė pavyzdine. S. Plavskis pagarsėjo ir kaip 1863 m. sukilėlių draugas. Jis grafo vardu rėmė sukilimą: jo dalyviams parūpindavo vaistų, maisto, drabužių, ginklų. Visa tai valdytojas darė su grafo leidimu, tačiau niekur neįpainiodamas savo šeimininko. S. Plavskis įtartas turėjęs ryšių su kunigo Antano Mackevičiaus sukilėlių būriu, kuris netoli Rokiškio pakorė Musnicką, ištikimą teisėtai valdžiai miestietį.
Yra duomenų, kad ir kiti grafo palivarkų valdytojai Plavskiai dalyvavo sukilime. Pavyzdžiui, Aleksandras Plavskis skatinęs sodiečius dėtis prie maištininkų, todėl išvežtas katorgos darbų.
S. Plavskis mirė sulaukęs 88 m. Tai, kad grafystėje jo būta svarbaus asmens, rodo ir jo palaidojimo vieta. Senosiose Rokiškio kapinėse, prie pat koplyčios, buvo laidojami dvaro žmonės. Seniausieji granitiniai masyvūs kryžiai paženklinti 1825 m. data. Apie XIX a. vidurį šioje vietoje pasirodė pirmosios stelos ir obeliskai, o garbingiausioje vietoje – dvaro valdytojo S. Plavskio kapas.
Pirmieji klientai – Rokiškio žydai
Neaišku, iki kada šiame pastate gyveno Plavskiai, tik aišku, kad 1925 m. grafo Pšezdzieckio laikais jame įsikūrė dvaro pieninė, kurią bendrovė „Rokiškio sūris“ laiko savo pirmtake.
Šiaurės Lietuvos ūkininkai nuo seno laikė daug karvių, intensyviai vertėsi pienininkyste, todėl, paskelbus Lietuvos nepriklausomybę, o 1919 m. priėmus Lietuvos kooperacijos įstatymą, jie pirmieji pradėjo steigti kooperatyvines pienines. Viena tokių ir įsikūrė buvusiame grafo valdytojo pastate.
Tuo metu pagrindiniai pieninės klientai buvo turtingi žydų tautybės miestiečiai, kuriuos dvaro pieninė aprūpindavo pienu bei ledais.
Kūrėsi visas tinklas
1925 m. apskrityje, be Rokiškio pieninės, duris atvėrė dar 12 kooperatyvinių pieninių: Duokiškio, Jūžintų, Kandrenėlių, Kazliškio, Lašų, Obelių, Panemunėlio, Svėdasų, Urboniškių, Trakų, Abelių, Juodupės. 1926 m. prisidėjo dar 14: Juopdėnų–Puožo, Kamajų, Kraštų, Kvetkų, Onuškio, Pandėlio, Skapiškio, Suvainiškio, Užukriaunio, Čedasų, Kunigiškių, Narvydiškio, Panemunio, Čečiškių, o 1932 m. – Salų. 1936 m. Rokiškio apskričiai priklausė 19 pieninių.
1939 m., „Pienocentro“ duomenimis, iš 100 ha žemės naudmenų daugiausia pieno tiekta Rokiškio apskrities pieninėms – 31,1 t. Tai du kartus daugiau negu šalies vidurkis. Į pienines pieną tiekė 87 proc. apskrities ūkininkų iš 96 proc. laikomų karvių (šalies vidurkis buvo atitinkamai 38,8 proc. ir 50 proc.) Apskrityje buvo superkama vidutiniškai 1 342 kg vienos karvės pieno, tai gerokai daugiau negu tuometinis Lietuvos vidurkis. Taigi šie skaičiai rodo, kad Rokiškio apskrityje pienininkystė buvo labiausiai išvystyta.
1939 m. stambiausia Rokiškio apskrityje buvo Pandėlio pieninė, perdirbusi 9 500 t pieno, gaminusi 416 t sviesto ir pagal sviesto gamybą užėmusi pirmąją vietą Lietuvoje. Tuo metu sviesto gamybai Lietuvoje buvo skiriamas didžiulis dėmesys, nes sviestas buvo išsikovojęs deramą vietą pasaulio rinkoje. 1939 m. žemės ūkio produkcija sudarė 82 proc. Lietuvos eksporto, iš jo pieno produktai (sviestas) – 20,6 proc. (41,8 mln. Lt).
Pieninei darėsi per ankšta
1939 m. duomenimis, senoji Rokiškio pieninė supirko 2 353 t pieno ir pagamino 94 t sviesto, kurio dauguma buvo eksportuojama. Vietos rinkai pieninė pagamino 145 t pieno produktų. Žaliavą pieninei tiekė 16 grietinės nugriebimo punktų, o tiesiai – 105 pieno gamintojai.
Pieninėje veikė 1 000 l per valandą našumo separatorius ir 2 000 l sviesto muštuvas. Įrengimai buvo varomi garu.
Per karą Rokiškio pieninė didesnių nuostolių nepatyrė, bet dėl prastos pastato ir įrenginių techninės būklės ji neturėjo plėtimosi perspektyvos. Be to, pokario metais, vykdant „nubuožinimo“ politiką ir prievartinę kolektyvizaciją, pieno buvo superkama mažai, todėl nedidukės Rokiškio pieninės nereikėjo nė plėsti. Vis dėlto senoji pieninė buvo rekonstruota. Arklius keitė pienvežiai, garą – elektra. Apie 1957–1960 m., atlikus rekonstrukciją ir sumontavus elektros energiją naudojančius įrenginius, pieninė pradėjo gaminti liesus sūrius ir kazeiną.
Įsikūrusiai nedidelėse patalpose jai darėsi ankšta. Tiksliai iki kada ji veikė, duomenų nėra, tik aišku, kad 1961 m. buvo priimtas nutarimas Rokiškyje statyti sūrių gamyklą. Statyba prasidėjo 1964 m., o gamykla (dabartinis „Rokiškio sūris“) pradėjo veikti 1966 m.
Gyveno tarybinio ūkio darbininkai
Kaip sako O. Mackevičienė, jau 1968 m. senajame grafo Tyzenhauzo valdytojo name gyveno tarybinio ūkio darbininkai. Daug jų gyveno – tiek rusų, tiek lietuvių. Kada tiksliai šis namas buvo paverstas daugiabučiu, neaišku.
Pati prisimenu, kad jame knibždėte knibždėjo žmonių. Pilnas gyvybės buvo ir šalia stovintis senasis dvaro svirnas – jame, matyt, buvo kolūkio grūdų saugyklos, ten nuolat vyko darbai.
Niekas negalėjo patikslinti ir to, nuo kada senasis valdytojo namas stovi tuščias. Faktas tas, kad nuo 1944 metų, kada dvare apsigyveno karo pabėgėliai, o vėliau – butus gavę gyventojai, iki 2004 m., kai iš visų Rokiškio dvarui priklausančių pastatų buvo iškeldinti paskutiniai gyventojai, t. y. 60 metų tai vienuose, tai kituose dvaro statiniuose gyventa žmonių.
Taigi jau beveik penkiolika metų šiame name, kaip ir senajame svirne, šeimininkauja vėjai ir laikiną prieglobstį susirandą benamiai. Kaip teigia G. Kujelis, langai ir durys vis užtaisomi, užkalami, bet tai nesulaiko įsibrovėlių. O daugiau ką padaryti nesant lėšų – neįmanoma. Matyt, dalis Tyzenhauzų paveldo taip ir nunyks…
Projektą iš dalies remia
