Lelijų mylėtoja Dalia: „Turiu savo intenciją“

Pradžių pradžia

„Prieš šešerius metus palikome butą Vilniuje ir persikėlėme į Rokiškį. Į galvą atėjo sprendimas: pagal Lietuvoje mokamas pensijas nesirausime konteineriuose kaip kiti pensininkai, o gyvensime gamtoje. Todėl, išėję užtarnauto poilsio, butą sostinėje palikome šeimos jaunimui – tegu lavina ir augina vaikučius, tvarkosi“, – svarstė Dalia Driskienė.

Gelbėjosi

Apie auginamas gėles šeimininkė pradeda pasakoti prie kiemo vartų ir palengva vedasi palei besidriekiantį gėlyną. Sodindama  augalus ji stengėsi parinkti tokias rūšis, kurios žydėtų paeiliui, tad nuo pavasario jos sodyboje galima grožėtis žiedų kaita. „Tulpės, vilkdalgiai, viendienės, lelijos, diemedis, piliarožės, levandos, kai kuriuos augalus dovanojo kaimynės…“ – vardija šeimininkė, įspėdama neklausti veislių pavadinimų, nes jų neįsidėmi. Deja, po besniegės žiemos kai kurios lelijos nebeišdygo. Dėl to nelabai apgailestavo, nes, jos žodžiais, gamta yra gamta. Visos gėlės susodintos ne atskiromis grupėmis, o nuosekliai pagal tvorą, vienoje linijoje, kuri atveda iki tvenkinio. Jį supa lelijos ir viendienės. „Kai čia atsikėlėme, tvenkinio nebuvo. Besidarbuodama darže prisėmiau kroksus. Tuomet nutarėme gelbėtis ir iškasėme tvenkinį“, – juokėsi Dalia. Žinoma, šiųmetė sausra jame gerokai apmažino vandens lygį ir šeimininkė prasitaria, kad jį kasdami nežinojo kai kurių subtilybių – reikėję stačius krantus išpinti vytelėmis, tada geriau laikytųsi šlaitas. Įprastą vasarą patogu – jo vandeniu laistomas daržas, gėlynas, už tvoros augantis „Pensininkų parkelis“.

Iškasus tvenkinį, privalėjo atsirasti sąsaja tarp jo ir gėlynų. Tada Dalia sugalvojo augalus sodinti nuo vartų, o eidamas palei juos pasieki tvenkinį.

Lelijos – ne vien sodybos puošmena

Labiausiai domino sodybą puošiančios lelijos. Domėjimasis turėjo priežastį – per Dievo Apvaizdos atlaidus Kriaunų bažnyčioje altorius puošė įstabios dviejų spalvų lelijų puokštės, kurios, pasirodo, išaugintos ne kur nors Olandijoje, o Rokiškio pakraštyje esančioje gatvelėje. Tądien po šv. Mišių parapijos klebonas Laimonas Nedveckas negailėjo gerų žodžių bažnyčiai lelijų dovanojusiai Daliai. Dabar retai kas linkęs aukoti ar dovanoti, tad šis faktas ir paskatino „Gimtąjį…“ apsilankyti Driskių sodyboje. Be to, sudomino puokščių didumas – tokias suskinti įmanoma ne kiekviename gėlyne.

„Visas jas myliu, pažiūrėkite, visų žiedai skirtingi“, – meiliai vardijo šeimininkė ir sakė neskaičiavusi rūšių. Baltas, gelsvoką atspalvį turinčias lelijas ji vadina „šampaninėmis“. Būtent jos, suderintos su margomis lelijomis, ir puošė altorius.

Akį džiugina šalia augančios viendienės. Iš tolo nesunku supainioti ryškius jų ir lelijų žiedus. Ne veltui viendienės dar vadinamos vienos dienos lelijomis. Nužydėjusius jų žiedus tenka nuolat nurinkti, kad neįsimestų puvinys. Kad žiedai džiugintų, tenka paplušėti ir įdėti lėšų – be trąšų ir komposto niekas neauga.

(Daugiau – antradienio „Gimtajame…“)