Apie šiek tiek apdujusius
Netoli Rokiškio gimė dvynukai – berniukai Robertas ir Ernestas. Vienas jų jau ūgtelėjęs, bent trejų metų, su tėvu buvo smuklėje. Robertas matė, kaip girtutėliam meistrui iš rankų iškrito maišas, ant žemės pabyrėjo mediniai dievukai. Mažasis berniukas pirmą kartą išvydo medžio skulptūrėles ir pagalvojo: „Kaip aš norėčiau tokias drožti.“ Toks buvo pirmasis mano tėvo susidūrimas su menu – smuklėje. Tėvas visą savo gyvenimą (o likimas jam lėmė net 83 metus) buvo šiek tiek apdujęs. Ir niekas negalėjo suprasti, ar dėl to, kad jo kūrybos polinkis užgimė smuklėje, ar dėl to, kad menas veikė jo jausmus, mintis. Būdamas prie Rokiškio Nepriklausomybės paminklo mačiau daug jaunų, smalsių rokiškėnų. Tikiu, kad ir tarp jų yra apdujusių… Tokie žmonės gerbtini, nes jie turi savų idėjų, jas realizuoja ir sukuria kažką įspūdingo, ypatingo.
Apie sėkmę mokytis iš geriausiųjų
Tėvas buvo karys savanoris, mokėsi Kauno dailės mokykloje, už puikius pasiekimus buvo išsiųstas į Paryžių, studijavo Aukštojoje nacionalinėje dekoratyvinės dailės mokykloje. Ten vienu metu kūrė paminklus Rokiškiui, Biržams, Kretingai, o Širvintų monumentas žuvusiesiems už Lietuvos nepriklausomybę buvo jo baigiamasis darbas. Paryžiuje jis studijavo sudėtingiausius dalykus, aukštąją matematiką, nemokėdamas prancūzų kalbos, tačiau pasiekimai buvo patys aukščiausi. Jį mėgo profesoriai, kvietėsi į savo namus, o tai Prancūzijoje nebuvo populiaru. Savo mokytojams jis nuvežė Adomo Varno knygą „Lietuvos kryžiai“. Mano tėvui pasisekė – jis kūrybos paslapčių sėmėsi pas garsiausius pasaulio menininkus, tokius kaip Paulas Landovskis, sukūręs Brazilijos simbolį – garsiąją Rio de Žaneiro Kristaus Atpirkėjo skulptūrą. Apie 1920– 1930 m. Lietuvos skulptoriai nežinojo, kaip sukurti monumentą, reikšmingą ir Lietuvai, ir pasauliui. Ieškodami savojo braižo, vieni sekė vokiečių, kiti – prancūzų skulptūros plastikos samprata. Tačiau paieškas sustabdė Lietuvos okupacija. Monumentų nuvertimas buvo didelis smūgis kūrėjui, tėvą pakirto nepagydoma plaučių liga, daktarai jam žadėjo tik dvejus gyvenimo metus, tačiau jis sugebėjo sustiprinti organizmą ir išgyveno daugiau nei keturis dešimtmečius.
Daugiau šeštadienio “Gimtajame…”
