– Visuomet smalsu, kur ta pradžia ir lūžis, paskatinęs siekti aktorės karjeros?
– Gerai pagalvojus, jau darželyje išryškėjo pirmieji aktorės – jeigu galima taip pavadinti – bruožai. Jeigu tik reikėdavo deklamuoti eilėraščius, pasirodyti scenoje – aš būdavau pirmoji. Tad drąsiai galiu teigti, jog viskas prasidėjo dar vaikystėje. Trys dalykai, kurie darė didžiulį poveikį, buvo muzika, botanika ir archeologija. Ši triada – mano gyvenimo palydovė. Ir dabar domiuosi augalais, jų poveikiu žmogui, archeologija, kai tarsi ant delno matyti žmogaus progresas ir žingsniai atgal. Muzika – iki šiol neatsiejama mano gyvenimo dalis. Visi šie dalykai turėjo didžiulę įtaką mano pasaulėjautai ir profesijos pasirinkimui. Baigiau tuometinę Lietuvos muzikos ir teatro konservatoriją.
– Aktoriumi gimstama ar tampama?
– Mano manymu, egzistuoja prigimtiniai dalykai, ir kiekvienas savyje turi kažką ypatingo ir kartu skirtingo. Aš netikiu, kad aktoriumi galima tapti vien tik panorėjus – tam žmogui duota gabumų. Tai galioja ne tik aktorystei, tačiau ir kitoms profesijoms. Vienintelis dalykas, ką svarbu suvokti ir atrasti, – tai tavo pašaukimas. Mus nepaprastai riboja kitų žmonių nuomonės ir baimė būti savimi. Dažnai genamas šios baimės žmogus užsisklendžia ir slopina savąjį „aš“. Mes nuolat maloniname kitus, tačiau užmirštame, kas esame patys… Stengiamės daryti tai, kas džiugintų aplinkinius, ir neišsišokti. Nors, istorija parodė, visuomenė naujovėms ir kitokiems požiūriams priešinasi tik iš pradžių. Bėgant laikui akys pamažu atsiveria ir viskas tampa norma.
Paradoksalu, tačiau ne vienas pasaulyje žymus žmogus, besimokydamas mokykloje, buvo vidutinybė. Mes esame linkę gyventi baimėje. Dėl to nebesijaučiame orūs. Kiekvienas žmogus identifikuojamas pagal piršto anspaudą. Mes visi esame unikalūs, tačiau visais įmanomais būdais stengiamės susiniveliuoti. Gal tuomet, kai išmoksime prisiderinti prie kitų skirtingumo ir išlaikyti savo identitetą, nustosime lankstytis ir laikytis primestų taisyklių, kurios žlugdo asmenybes, savarankiškumą ir laisvą apsisprendimą būti tuo, kuo nori.
– Kokie buvo pirmieji jūsų vaidmenys teatre?
– Tiesą sakant, pirmieji vaidmenys buvo sudėtingi ir reikalaujantys didelės gyvenimiškos ir sceninės patirties. Tai bene garsiausia Henriko Ibseno drama „Nora“. Spektaklį statė latvių režisierius Ugis Brikmanis. Man tai buvo didžiulė mokykla, ir ji padarė įtaką tolimesnei mano, aktorės, karjerai. Iš tikrųjų, sudėtingiems vaidmenis atlikti reikia užaugti pačiam. Tai neįvyksta per vieną dieną, savaitę ar metus. Tai turi vykti pamažu, žingsnis po žingsnio, daug dirbant, tobulėjant. Tik tuomet po truputį ateina suvokimas… Šiandien pastebima tendencija, kad nieko nėra neįmanoma, dažnai išgirsi žodžius: „O kas čia tokio?!” Ne veltui geram, išlaikytam vynui reikia laiko subręsti. Sudėtingai rolei atlikti reikia patirties, kuri ateina metams bėgant ir daug betarpiškai dirbant. Net kai kurias pjeses gali statyti ne bet kas. Kita vertus, juk tu kvieti žiūrovus. Tai didelė atsakomybė. Maksimalizmas ypač būdingas jauniems žmonėms, kurie imasi daryti tai, kas yra ne visai jų jėgoms. Taip, sutinku, yra išimčių, kai esi jaunas ir nepaprastai talentingas. Tačiau daugumai jaunimo vienų ar kitų scenarijų suvokimas turi ateiti pamažu. Visuomet sakau, kad niekas iš nieko neatsiranda. Klaidinga manyti, jog imsiu ir padarysiu. Tai ilgas procesas, reikalaujantis žinių, profesionalumo ir kantrybės. Jei keli sau aukštus profesinius reikalavimus, niekuomet nesikliausi vien tuščiomis ambicijomis, o sieksi maksimalaus rezultato, kad ir negreito. Tai liudija ir mano trečią dešimtį skaičiuojanti patirtis teatre.
– Ar aktoriui yra svarbi žiūrovo nuomonė?
– Valdyti publiką yra sudėtinga – tai savotiškas menas. Juk be žiūrovo nebūtų ir teatro, nebūtų ir mūsų. Vienareikšmiškai – žiūrovas yra labai svarbus.
– Koks dabar yra teatras?
– Teatro tikslas nėra juokinti žiūrovą. Liūdna, bet tokia tendencija gaji… Svarbu, kad būtų atpažįstamos aktualijos ir žmogus pamatytų save, santykį su artimaisiais, atpažintų savo gyvenimą. Todėl ir egzistuoja teatras. Kartais scenose matomi ne patys maloniausi vaizdai, nuo kurių bėgame ar apsimetame, kad mūsų gyvenime to nevyksta. Teatras nuo seno vaidina svarbų vaidmenį ir auklėjant vaiką. Nuomonė, jog vaikai yra per maži teatrui – visiškai klaidinga. Klasikų kūriniuose atsispindi tai, kas visuomet domino žmogų. Žiūrovai pasiilgsta protingų minčių, gyvenimiškų situacijų.
Geram teatrui ne visuomet reikia milžiniškų investicijų. Pasitaiko, kai spektaklis, pareikalavęs nemažų investicijų, atlikęs visus „namų darbus“ skleidžiant reklamą, nesulaukia žiūrovo. Yra dalykų, temų, kurios žmonėms jau pabodusios, išsemtos ir pasiilgstama tikro teatro, tikro nuoširdumo, tikrų santykių ir net laimingos pabaigos. Šiuo metu yra dar daug temų, kurios tiek aktorine, tiek menine prasme yra niekinės. Teatras ir menas nutolsta.
– Spektaklis nelygu spektakliui. Koks pastaruoju metu matytas spektaklis paliko jums įspūdį?
– Objektyviai vertinti sudėtinga. Žiūrėdama spektaklį matau visai kitus dalykus nei žiūrovas, kuris yra tik žiūrovas, ne aktorius. Visai neseniai teko matyti Luchino Viskonti filmą „Dievų žūtis“. Kai mokiausi konservatorijoje, jis buvo uždraustas, bet visi apie jį kalbėjo. Ir ne be reikalo. Režisierius pataikė tiesiai į dešimtuką visomis prasmėmis – pastatymu, režisūra.
Svarbiausia išlaikyti spektaklio lygį ir visai nesvarbu, ar statai sudėtingą spektaklį, ar lengvutę komediją. Vienas iš tokių pavyzdžių – komedija „Šiaudinė skrybėlė“. Jame viskas atlikta tobulai švariai. Ir lengvumas reikalauja profesionalumo. Kyla rizika „nusipiginti“. Viskas priklauso nuo požiūrio į tai, ką darai.
– Kokie reikalavimai keliami aktoriui?
– Norint būti geros formos, svarbu rasti kūno, balso ir proto pusiausvyrą. Pavojingiausios aktoriui yra prastovos. Padarei pertrauką – iš karto jaučiasi. Prieš 15 metų patyriau kojos lūžį. Tai labai paveikė grįžimą į teatrą. Buvo sunku. Prastovos visiems menininkams yra pavojingos, ypač jeigu nesimankštini ir visai atitrūksti. Nors traumos neaplenkė ir šiais metais, bet dėl rankos lūžio galėjau treniruotis, todėl grįžimo nepajutau. Jei nieko nedarai ir nerepetuoji, prarandi įgūdžius ir tai pastebima scenoje. Aktorius privalo ne tik gerai valdyti savo kūną, balsą, būti plastiškas, tačiau ir fiziškai stiprus. Fizinės jėgos reikalauja ir kai kurie spektakliai. Pasitaiko, kad aktorius negali atlikti vaidmens dėl prasto fizinio pasirengimo. Ir reikalaujama visai ne špagato…
– Ar praėjus ne vienai dešimčiai metų teatre, vis dar jaučiate jaudulį prieš spektaklį?
– Jis visuomet yra ir niekur nuo to nepabėgsi. Tie, kurie sako kitaip, apgaudinėja patys save. Jeigu spektaklis vyksta vakare, visą dieną esi susikaupęs ir visos mintys sukasi apie vaidybą. Patys sunkiausi – duetiniai spektakliai, kuriuose vaidina vyras ir moteris. Tenka išmokti milžinišką „paklodę“ teksto. Tokiam spektakliui kaupiesi visą savaitę.
– Kur, jūsų manymu, atsiskleidžia aktoriaus profesionalumas?
– Puikiausias pavyzdys – baleto legenda Michailas Baryšnikovas. Meistriškumas atsiskleidžia tuomet, kai klaidą paverti menu. Jam tai nuostabiai pavykdavo. Tokie dalykai atima žadą. Viena yra vaidinti spektaklyje, kuriame, be tavęs, scenoje dar yra 10 žmonių, o visai kita – duetai. Tokiuose spektakliuose žmonės „seka“ tekstą, įsiklauso. Todėl negali nuo vienos vietos tiesiog peršokti prie kitos. Turi būti pasiruošęs viskam – net ir pridengti partnerį. Viso spektaklio metu negali atitrūkti, nuolatos seki situaciją. Kartais tenka improvizuoti ir suktis iš padėties. Tuomet ir išaiškėja, kokio lygio ir meistriškumo aktorius esi. Atsiranda naujas požiūris į tą patį dalyką – nepanikuoti, o suvaldyti situaciją ir pažvelgti į ją kitu kampu, atrasti kai ką nauja.
– Ar aktorių tarpusavio bendravimas yra svarbus?
– Gali nebendrauti už teatro ribų, tačiau spektaklyje bendravimas būtinas. Tarpusavio bendravimas, supratimas – viena iš spektaklio sėkmės sudedamųjų dalių.
Visai kitas dalykas yra aktorių neatitikimas. Savo profesionalumu gali ištaisyti klaidą ir žiūrovai to nepastebės, tačiau aktoriaus vaidmens svoris ir asmenybės neatitikimas dažniausiai būna akivaizdus. Tuomet spektaklis yra pasmerktas patirti fiasko. Tokiu atveju nepadės nei garsių aktorių „desantas“, nei reklama – žiūrovo taip lengvai neapgausi.
– Ar tarp aktorių yra didelė konkurencija?
– Konkurencija, be abejo, didžiulė ir dažnai nėra objektyvi.
– Ar dažnai tenka vykti į gastroles užsienyje?
– Gaila, tačiau jau gerą dešimtmetį nesame išvykę toliau už Lietuvos ribų. Kadaise organizuotos gastrolės Londone, tačiau dėl kažin kokių priežasčių jos neįvyko. Visada įdomu pamatyti užsienio kolegų darbus. Tai plečia akiratį ir požiūrį. Iš kiekvienos mokyklos gali šį tą pasiimti. Po spektaklio tu niekada neišeini toks pat, koks į jį atėjai. Teatras, mano nuomone, turi komunikuoti. Tai ir yra komunikacijos menas. Nematant kolegų darbų pradeda skursti kai kurios sritys. Anglų, norvegų, rusų, gruzinų, prancūzų mokyklos yra skirtingos ir įdomios. Pavyzdžiui, lietuviui Dostojevskį sunku statyti, mes neturime tokių tipažų, charakterių. Šiuo metu skleidžiasi „anglėjimo“ tendencija. Sutinku, yra ko mokytis ir iš anglų, ir iš tų pačių rusų teatro mokyklų, tačiau čia laimi tas, kas ieško identiteto ir neparduoda savęs. Tik tokiu atveju gali aplankyti pripažinimas ir sėkmė.
– Ar gyvenime praverčia aktoriniai gebėjimai?
– Stengiuosi nepainioti darbo ir asmeninio gyvenimo. Jame jokiomis kaukėmis nesinaudoju. Visa, kas yra teatras, lieka teatre.
– Ar yra rolių, kurias norėtumėte suvaidinti?
– Esu neabejinga klasikai, todėl Viljamas Šekspyras, Henrikas Ibsenas, Antonas Čechovas – autoriai, kurių pjesėse nepraleisčiau progos suvaidinti.
– Kokie darbai laukia netolimoje ateityje?
– Birželio mėnesį prasidėjo atostogos. Sugrįšime rugpjūtį. Dažniausiai iki spalio, kol prasideda naujas sezonas, vyksta gastrolės. Ypač džiaugiuosi, kad galėsiu vaidinti vaikiškame spektaklyje „Žydroji paukštė“. Pati spektaklio medžiaga yra labai graži, turtinga, atspindinti tarpusavio santykius. Tad bus ir į ką pažiūrėti, ir apie ką pagalvoti… „Žydrosios paukštės“ ieškoti reikia ne kur kitur, o širdyje. Šis spektaklis skirtas visai šeimai ir mane pačią labai jaudina. Tad ir tėveliai, pažiūrėję spektaklį, galės atsakyti į esminius klausimus, kylančius augančiam vaikui, apie drąsą, pamatyti tai, kas nematoma.
– Dėkoju už nuoširdų pokalbį.
Projektą iš dalies remia
