Kamajų knygnešys Konstantinas Narkevičius įtrauktas į Lietuvos žymiausių draudžiamos spaudos platintojų šimtuką. Jo atminimą stengtasi įprasminti jam dar gyvam esant: 1928-aisiais dešimties metų Lietuvos nepriklausomybės proga Kamajų Malūno gatvė, kurioje jis gyveno, pavadinta K. Narkevičiaus vardu. Iki šiol išlikęs namas, kuriame K. Narkevičius gyveno su žmona, tačiau namo gyventojai apie knygnešį mažai ką tegali pasakyti. Kamajų seniūnija žadėjo ant namo pakabinti atminimo lentelę, tačiau pažado netesėjo.
Knygnešio namas – gatvėje už Šetekšnos
Kamajus garsina ne tik legendinė asmenybė – lietuvių dvasininkas, poetas Antanas Strazdas, bet ir knygnešys K. Narkevičius. Važiuojant pagrindine gatve Rokiškio link, tik pralėkus Šetekšnos upės tiltą, pirmoji gatvė, vedanti į kairę, pavadinta K. Narkevičiaus vardu. Šiemet prisiminimų knygą „Kamajai. Gyvenimas už Šetekšnos“ išleidęs kraštietis dailininkas, poetas, knygų apipavidalintojas Jokūbas Zovė gimtojoje K. Narkevičiaus gatvėje suskaičiavo 14 namų: „Vieni amžiams įaugę į žemę, keisdavo tik savo gyventojus, kiti ištikimai tarnavo tiems patiems.“ Vienu žymiausių gatvės pastatų leidinio autorius J. Zovė įvardina trečiuoju numeriu pažymėtą namą, kuriame gyveno žinomas knygnešys.
Žemame, ilgame namelyje šiandien gyvena seserys Dana Strumskienė ir Rita Dubinskienė. Pastatą jos įsigijo apie 1989 m., knygnešio daiktų, slaptos literatūros jame nerado. „Prieš mus šiame name daug žmonių gyveno, jų nepažinojome, knygnešio daiktų neradome, apie jį patį nieko nežinome. Buvęs seniūnas Vytautas Vilys žadėjo ant namo pakabinti lentelę, kad žmonės žinotų, kur knygnešys gyveno, tačiau kol kas lentelės nėra“, – paaiškino D. Strumskienė.
Dokumentų apie žymųjį Kamajų knygnešį išlikę nedaug. Svarbiausias šaltinis – 1929 m. K. Sabalio užrašyti trumpi K. Narkevičiaus prisiminimai, 1940 m. publikuoti laikraštyje „Vilniaus spinduliai“.
Skaityti išmokė tėvas
K. Narkevičius gimė 1860 m. gruodžio 31 d. Bylėnų kaime (dabar Anykščių r.). Mokyklos jam lankyti neteko, skaityti iš maldaknygės išmokė tėvas, o rašyti jie abu nemokėjo. Mėgo skaityti lietuviškas knygas. Knygnešio biografiją tyrinėjusi Rokiškio Juozo Keliuočio viešosios bibliotekos direktorė Alicija Matiukienė publikacijoje „Kamajų knygnešys Konstantinas Narkevičius“ rašo: „Sužinojęs, kad yra žmonių, kurie slapstydamiesi nuo rusų valdžios, platina lietuviškas knygas, K. Narkevičius įsijungė į šią garbingą, tačiau pavojingą veiklą. Už kelis uždirbtus rublius, besiverčiant vaikų mokymu skaityti, Kupiškyje pas gydytoją Ambraziejų Majauską nupirko keletą knygų, kurias sėkmingai pardavė Viešintų apylinkėse. Kadangi K. Narkevičiui sekėsi, jis dar ne kartą vyko pas A. Majauską į Kupiškį, iš kur grįždavo su vis didesniu ryšuliu knygų. Tačiau jo veikla neliko nepastebėta valdžios. K. Narkevičius pastebėjo, kad kaimynai, ar iš pavydo, ar rusų žandarų paprašyti, pradėjo jį sekti. K. Narkevičius su knygomis bei kalendoriais pasišalino iš gimtojo Viešintų valsčiaus ir knygas platino Kupiškio, Skapiškio, Salų, Kamajų, Jūžintų, Dusetų, Kriaunų, Obelių, Aleksandravėlės, Rokiškio, Ragelių, Panemunėlio, Pandėlio, Onuškio, Čedasų, Aknystos, Panemunio, Svėdasų, Šimonių, Užpalių, Daugailių, Salako, Vajasiškio apylinkėse.“
Žinoma, jog draudžiamos lietuviškos knygos buvo saugomos Salake pas vietos gyventoją Baranauską ir Aštrakalnyje – pas Biveinį. Knygnešiui teko bendrauti su Kaune gyvenusiais šviesuoliais Mykolu Račkumi, Tekle Dranseikaite, iš jų gautas knygas jis platino Zarasų, Utenos, Ukmergės, Panevėžio ir Rokiškio parapijose. Jo slaptos knygos pasiekdavo ir Kėdainių, Labunavos, Babtų, Truskavos, Ramygalos, Vadoklių, Raguvos, Troškūnų, Anciškio, Apytalaukio žmones.
Kamajiškis knygų gaudavo iš Panevėžyje gyvenusio knygnešio Jono Vikiro, o jas slėpdavo Kuosių kaime. Iš čia slaptą literatūrą pasiimdavo ir platindavo Juozapas Gylys iš Kriaunų, Ignas Starkus iš Buniuškių, Izidorius Šinkūnas iš Bajoriškių, Juozas Marcinkevičius iš Aknystos (Latvija), Juozas Kavaliauskas iš Pavyžuonių, Jonas Zlatkus iš Norkūnų, Povilas Juška iš Šventerečiaus. Kamajų knygnešys gaudavo ir draudžiamų latgališkų knygų Bebrinės, Rubinų, Dvetos, Liksnos, Dagdos, Liucino, Krasnavos ir kitose Latvijos vietose.
Apsimesdavo elgeta
K. Narkevičius draudžiamą literatūrą slėpė klojimų stoguose, pirtyse. Būdamas raišas, jis apsimesdavo elgeta ir draudžiamą literatūrą platindavo per atlaidus, jomarkus arba nešiodavo po namus. Norėdamas parduoti kuo daugiau, sumažindavo knygų kainas. Jam sekėsi susitarti su žandarais, kurie už kyšį „užmerkdavo akis“ – nepastebėdavo draudžiamos literatūros. Prisiminimuose užrašytas toks K. Narkevičiaus pasakojimas: „1883 ar 1884 m. Salako apylinkėse patekau į uriadniko rankas. Mane nuvarė Salakan ir pridavė dešimtininkui saugoti. Naktį, kai mano sargas užmigo, aš, nagines ir autkojus susigriebęs, pabėgau miškan. Knygų už 40 rublių palikau. Mišku atėjau iki Aviniuostos kaimo ir pas pažįstamą lietuvių batsiuvį per dieną išbuvau, o vakare atėjau Aštrakalnin pas Biveinį, kuris pakinkęs arklį mane iki Daugailių pavežė ir tokiu būdu aš iš policijos nagų pasprukau. Salake nuo to karto daugiau nebesilankiau. Mano knygų sandėlį iš Baranausko Biveinis atsigabeno Aštrakalnin pas save.
Rodos, 1885 m. su maišu knygų susitikau Kavarske uriadniką. Jis apžiūrėjo mano maišą. Mano ir blusos apmirė.
– Gali eiti prie bažnyčios ir drąsiai knygas pardavinėti. Aš tenai nepasirodysiu, – tarė uriadnikas, iš ko aš labai nustebau.
Vėliau sužinojau, kad tas uriadnikas buvo lietuvis Matuliauskas iš Taraldžių kaimo, Kamajų valsčiaus. Kodėl jis buvo man toks geras, aš ir šiandien dar nesužinojau.
Trečiąkart patekau uriadnikui į rankas Užpaliuose, bet už 10 rublių išsipirkau. Jis man net visas knygas sugrąžino.
Ketvirtą kartą žandaras mane paėmė Anykščiuose ir pristatė pristavui. Aš pristavo pradėjau prašyti paleidžiamas. Matyt, tai būta gero žmogaus.
– Duok man 10 rublių ir pristatyk tokį pat skaičių rusiškų ir lenkiškų knygų, tai paleisiu ir sugrąžinsiu lietuviškas knygas, – tarė man ir paleido.
Greitai pas škaplierininkus pririnkau tokį skaičių rusiškų ir lenkiškų knygų ir nunešiau. Iš tikrųjų jis man lietuviškas knygas sugrąžino.”
Pritalžė girtas sargybinis
Tačiau knygnešiui ne visada sekėsi susitarti. Už slaptos literatūros gabenimą jis du kartus buvo nuteistas. 1890 m. Rokiškio pristavas jį suėmė Kamajuose, atėmė knygų net už 150 rublių (58 lietuviškas ir lenkiškas knygas, 15 lietuviškai spausdintų lapų), grasino išsiųsti kalėti į Archangelską. Knygnešį užtarė Salų klebonas Vincentas Kušleika ir Kamajų Juozapas Fabijonas Gauduševičius. K. Narkevičiaus į Sibiro platybes neišsiuntė, tik skyrė du mėnesius arešto Zarasų kalėjime. Jame knygnešys labai sirgo. Mat sargybinis, varydamas nuteistąjį iš Rokiškio į Zarasus, smarkiai prisigėrė ir suimtąjį primušė: pavertęs ant žemės keliais maigė vidurius, kol jis gavo trūkį. Po šio smurto K. Narkevičius tapo neįgalus, tačiau knygnešio veiklos neatsisakė.
Skapiškyje jį pagavo su dešimčia lietuviškų kalendorių. Su jais lietuviškos spaudos platintojas policijai įkliuvo ir Rokiškyje. „Pristavas, sužinojęs iš K. Narkevičiaus, kad kalendorius pirko iš žydo, turėjusio pilną maišą knygų, nusiuntė žandarus ieškoti prekeivio žydo, o K. Narkevičių buvo bepaleidžiąs. Tačiau pasimaišęs sotnikas Tovianskis atpažino K. Narkevičių ir pristatė jį pristavui kaip knygnešį. Tada pristavas Konstantino nepaleido, Kuosių kaime nurodė atlikti kratą. Apie brolio suėmimą sužinojo Konstantino sesuo, kuri nusamdė pas Naką arklį ir į Kuosius atvyko anksčiau nei policininkai. Sesuo knygas paslėpė, ir atlikta krata nedavė jokių rezultatų. Tačiau K. Narkevičius pateko dviem savaitėms į Zarasų kalėjimą. Kol jame buvo, knygas platino žmona Narkevičienė. Ji per atlaidus prekiavo įvairiais religiniais reikmenimis, viršuje turėdavo leidžiamas valdžios knygas, o po jomis – lietuviškas“, – rašoma A. Matiukienės publikacijoje.
Per Pirmąjį pasaulinį karą K. Narkevičius arkliu išvažiavo į Rusiją. Po kelerių metų grįžo atgal ir įsikūrė Kuosiuose, sukūrė šeimą, vaikų nesusilaukė. Iš Kuosių persikėlė gyventi į Kamajus: nusipirko nedidelį namą, jame praleido paskutiniuosius gyvenimo metus.
1931 m. K. Narkevičiui buvo skirta 50 litų knygnešio pensija, tačiau jos nepakako pragyventi, todėl nagingas meistras darydavo rožančius, škaplierius ir juos pardavinėjo.
Šventoriuje laidoti neleido
Knygnešys mirė 1948 m. kovo 3 d. (pagal kai kuriuos šaltinius – kovo 13 d.). Palaidotas Kamajuose, antkapio paminkle užrašyta: „Knygnešys Kostas Narkevičius.“ Vietos gyventojai pasakoja, jog dar būdamas gyvas religingumu garsėjęs K. Narkevičius nusipirko laidojimo vietą Kamajų bažnyčios šventoriuje, tačiau miręs buvo palaidotas miestelio kapinėse.
1928 m. Lietuvos nepriklausomybės dešimtmečio proga Kamajų Malūno gatvė, kurioje gyveno lietuviškos spaudos platintojas, buvo pavadinta jo vardu. Tai ypač retas atvejis, kai žmogui dar gyvam esant jo vardu pavadinama gatvė. Sovietmečiu knygnešio gatvė pavadinta Paliuolio vardu. Aktyvus kraštietis Algimantas Jurgis Bučius 1990 m. pirmą kartą kreipėsi į Rokiškio rajono savivaldybę, siūlydamas gatvei sugrąžinti K. Narkevičiaus vardą. „Gavau atsakymą, kad keisti gatvės pavadinimą netikslinga, nes kamajiečiai neatmena tokio knygnešio. Gatvei suteiktas išnykusio kaimo vardas, ir tai esą prasminga“, – prisiminimuose rašo A. J. Bučius.
Tačiau jis nenurimo: 2010 m. pasiūlė į Vilniaus rokiškėnų klubo „Pragiedruliai“ darbo planą įtraukti užduotį – dar kartą siūlyti rajono savivaldybei atkurti istorinę teisybę. Tais pačiais metais rajono taryba pritarė siūlymui gatvei grąžinti K. Narkevičiaus vardą.
Apie Kamajų knygnešius bus daugiau
