– Airida, papasakok, koks jausmas apima sugrįžus į savo gimtąjį miestą? Atvyksti ne tuščiomis – su savimi į 40-ąjį Lietuvos profesionalių teatrų festivalį „Vaidiname žemdirbiams“ pirmąkart atsiveži kūrybinį darbą „me two / Savoj krūvoj“. Kas sukasi tavo mintyse?
– Jausmas visada labai panašus – sava, ramu, o kadangi dažniausiai grįžtu pas artimuosius, tai kelionė namo man dažniausiai asocijuojasi su poilsiu ir smagiais pokalbiais. Šį kartą dar atsivežu ir krūvą savų šokio vaikų – smalsu, koks dialogas užsimegs tarp šokėjų ir žiūrovų. Labai nekantru, laukiu (šypsosi).
– Spektaklis dienos šviesą išvydo 2021 metais. Trumpai papasakok, kaip gimė mintis sukurti šį šokio spektaklį ir kaip jis pasikeitė per tuos beveik ketverius rodymo metus? Kuo tau brangus ir įdomus darbas su paaugliais ir jaunaisiais Lietuvos kūrėjais?
– Nuo pat paauglystės šokis ir kūnas man atstojo tą mediją, per kurią buvo drąsiau kalbėti apie problemas. Jau dvidešimt metų dirbu su jaunimu kaip šokio pedagogė ir matau, kad mano aplinkos jaunimas jaučia ir veikia labai panašiai. Su spektaklio jaunuoliais ilgus metus dirbau kaip jų gatvės šokio mokytoja, daugumą jų į „Low Air“ šokio mokyklą atvedė tėvai. Drauge šokdami kartu augome, vieni kitus išmokydami vis kažko naujo. Kaip šokio menininkė iš dalies netgi jaučiausi jiems skolinga – reikėjo mūsų bendrą judesį apibendrinti, turint omeny, kad su kai kuriais iš jų tyrinėjome šokį drauge jau daugiau nei 10 metų. Įdomios jų istorijos iš šių dienų mokyklos, pasakojimai apie santykius su draugais ir tėvais; jaunimas tarsi atšvaitas atspindi mūsų visuomenės problemas. Man jaunimas yra ne ateitis, o dabartis, kurią norisi įgalinti veikti, kviesti išreikšti savo pažiūras jau šiandien. Taip ir gimė mintis sukurti šokio spektaklį, sykiu pasikviesti ir profesionalus. Prie komandos prisijungė režisierius Jonas Tertelis, kompozitorė Agnė Matulevičiūtė, scenografai Renata Valčik ir Emilis Šeputis, apšvietimo dailininkas Julius Kuršys, garso režisierius Ignas Juzokas, „Savos krūvos“ svetainės internete kūrėjas Arnas Razgūnas, prodiuseris Laurynas Žakevičius.
Kūrybinis procesas truko dvejus metus, įskaitant karantino laikotarpį. Šį mes vadinome „paauglyste tarp keturių sienų“ – daugeliui nepatogiu repetuoti, ne visada smagiu, kai net savo kambario neturi. Nors procesas buvo nelengvas, repeticijos vykdavo nuotoliniu būdu, mus nuolat palaikė spektaklio idėja ir vienijantis užsidegimas nesustoti. Taip gimė idėja spektaklį pristatyti ne scenoje, o mažose galerijų erdvėse, kurios galėtų atstoti jaunuolių kambarius. Kuriant spektaklį, įvairiais etiudais, choreografinėmis užduotimis, žaidimais, refleksijomis skleidėsi vis jautresnės istorijos, pasakojimai, kurie labai dažnai nutylimi. Tarsi visi būtume užprogramuoti tik sėkmės istorijoms. Jeigu atvirai, man atrodo, kad bendraujant su jaunimu labai trūksta tų nepavykusių gyvenimo istorijų aptarimo, patarimų, kaip tai ištverti, kaip gyventi su visomis nepagražintomis emocijomis. Kas mums galėtų atstoti tą atramą, ramstį? Ar gali tai būti sava aplinka, tėvai, draugai, mėgstama veikla, šokis?
Šiandien spektaklis toliau gyvena savo gyvenimą. Ne visada pavyksta rasti norimų erdvių, todėl dažnu atveju erdvė būna viena patalpa, kurioje šviesomis sukuriamos kambarių iliuzijos. Tradicinės scenos vengiame tyčia, nenorime atskirti žiūrovo, o kaip tik atvirkščiai – priartėti prie jo, kviesti įsitraukti, pajusti šalia tą kūnišką ir, dažnu atveju, labai iškalbingą pasakojimą apie jauno žmogaus kelionę brandos link. Šiandien šokėjai jau pilnamečiai, ne vienas jų studijuoja šokį Lietuvoje ir svetur. Kartais tikrai nelengva juos parsivežti iš intensyvių studijų. Galvojame ir apie „Savos krūvos“ metodo tąsą, naujus jaunuolius, kurie galėtų papildyti savą krūvą. Krūva auga, o kaskart susirinkti iš skirtingų miestų ir kontekstų dėl spektaklio – tikra dovana, tarsi sugrįžti į šeimą.
– Paaugliams ir suaugusiesiems skirtas spektaklis gavo ne vieną įvertinimą ir apdovanojimą – tarp jų ir „Auksinį scenos kryžių“ už geriausią metų spektaklį vaikams ir jaunimui. Kaip manai, kodėl šis spektaklis net ir po tiek laiko gerai vertinamas, gausiai lankomas ir išlieka aktualus?
– Manyčiau, dėl aktualių ir kartas jungiančių temų: santykiai su tėvais, tabu temos šeimose ir visuomenėje, kaip, pavyzdžiui, lytiškumo ugdymas, patyčios ir panašiai. Dažniausiai po spektaklio organizuojame atvirą pokalbį tarp kūrybinės jaunuolių grupės ir žiūrovų. Daugelis suaugusiųjų tvirtina, kad šis spektaklis – ne tik paaugliams, nors būtent jiems ir buvo kuriamas; jį privaloma patirti kiekvienam. Vis dėlto apie emocinę sveikatą kalbamės per mažai. Apskritai mes mažai kalbamės, nuolatos tam neturime laiko. Tą laiką visiems dovanoja menas – sukuria terpę laiką bent šiek tiek praleisti, išjausti kitaip. Man asmeniškai – lėčiau, giliau.
– Smalsu, kodėl būtent toks pavadinimas – „me two / Savoj krūvoj“? Kas po juo slypi?
– Šį pavadinimą vidury spektaklio kūrybos proceso sugalvojo jaunieji šokėjai, tiksliau, antrąją pavadinimo frazę „Savoj krūvoj“. Mums pasirodė svarbi komandos kaip vienio jėga, balsas ir bendrystė, kurioje galime dalintis net ir intymiausiomis istorijomis ir gana dažnai rasti daugiau panašumų nei skirtumų pritardami „aš irgi“. Spektaklyje šokėjai tarsi žaidžia, tarpusavyje kartodami šią frazę. Taip ją pavadinime ir palikome. Režisierius Jonas Tertelis juokaudamas pasiūlė, gal vietoje žodžio „irgi“ tegul būna angliškas „too“, tik užrašomas kaip „two“. Taip pavadinime ir atsirado „me two“.
– Su „Savos krūvos“ metodu keliaujate po Lietuvos miestus ir miestelius. Papasakok, kas tai per metodas, kodėl tau ir komandai jis toks svarbus? Kokio grįžtamojo ryšio jau sulaukėte aplankytose vietose?
– Mano meninė praktika su jaunimu žadina manyje smalsumą tyrinėti, kaip šokis veikia jaunuolius, jų verbalinį ir neverbalinį balsą, emocinę būseną ir identiteto paieškų metamorfozes. Taip pat ir atvirkščiai, domina, kaip jaunoji karta transformuoja, jau, sakyčiau, užsistovėjusias šokio leksikas ir kodus, ieškodami savitų saviraiškos būdų, kaip šios meninės praktikos su jaunimu ir gatvės šokiu praplečia ne tik šokio, bet ir kitų scenos menų trajektorijas. „Savos krūvos“ metodas, manyčiau, yra tam tikrų įžvalgų apibendrinimas ir pastovus gyvas pasitikrinimas, kaip jis veikia skirtinguose kontekstuose: skirtinguose miestuose, skirtingose amžiaus ir lyčių grupėse. Su „Savos krūvos“ metodu jau teko supažindinti Anykščių, Visagino, Šakių ir Rokiškio jaunuolius. Įvyko transformuojančios patirtys, svajose – toliau tęsti ir vystyti šias idėjas. Iš dalies jas jau ir dabar plėtoju savo doktorantūros studijose.
– Puikių atgarsių spektaklis sulaukia ir užsienyje. Kur teko lankytis, kuri šalis ar miestas įsiminė labiausiai?
– Lietuvoje spektaklį rodėme bene visuose geidžiamiausiuose festivaliuose, skirtinguose miestuose. Balandį Vilniaus miesto šokio teatro „Low Air“ spektaklis „me two / Savoj krūvoj“ pagaliau pasirodys ir Lietuvos profesionalių teatrų festivalyje „Vaidiname žemdirbiams“.
Svetur šokio spektaklį pristatėme Prancūzijoje („Festival de Danse Cannes“), Vokietijoje („Westwind Festival“), Didžiojoje Britanijoje („Sandler‘s Wells“ teatras), tarptautiniame šokio tinklaveikos festivalyje „Sharing across borders“ Kelne, Vokietijoje, „Baltic Drama Forum“ Rygoje, Latvijoje.
Labiausiai, ko gero, įsiminė pirmosios kelionės drauge, dar su didele „Savos krūvos“ komanda. Patiko stipriai išsišokti Kanuose, Prancūzijoje. Įsiminė Vokietijos „Westwind“ festivalio publika, kuri į sceną nusilenkti kvietė net šešis kartus. Labai džiaugiamės, kad ateinančius gegužę ir birželį esame pakviesti į scenos menų bienalę vaikams ir paaugliams „BIBU“ Švedijoje ir šių metų Europos kultūros sostinę Budę Norvegijoje. Rudenį „me two / Savoj krūvoj“ kviečiami pristatyti šokio spektaklį Marselyje, kur vyks „Lietuvos sezonas Prancūzijoje 2024“. Tokios tarptautinės gastrolės dažnu atveju atveria dar daugiau galimybių pristatyti Lietuvos šokį ir kultūrą tarptautiniu mastu.
– Airida, kas tau yra laisvė būti savimi? Spektaklyje dažnai girdime pritarimo šūkius. Kokio turėtum sulaukti teiginio, kuriam galėtum pritarti tarsteldama „Aš irgi“, „Man irgi“, „Ir man taip buvo nutikę“?
– Šio spektaklio kontekste laisvė man yra drąsiai kurti net ir ne pačiomis patogiausiomis temomis. Pasitikėjimas vieni kitais. Turėti savą balsą ir savą krūvą, kurioje virsti drąsesniu. O žaidime „aš irgi“ lengviau rasti panašumų nei tarpusavio skirtumų, nors žaidimas atskleidžia ne tik bendrystes, bet ir savitą autentiškumą, tai, kuo mes išsiskiriame. Kas nesutiktų su teiginiu, kad šokti gera? Liūdna, kai žaisdami bendrystės tema, nemažai jaunuolių į teiginį „aš gyvenu tik su vienu iš tėvų“ atsakydavo „aš irgi“. Ir, pasitelkus šokį, pradėjus plėtoti santykių su tėvais temą, paaiškėjo, kad daugeliui labai trūksta to artimo pokalbio ar ryšio su tėvais.
– Kokią žinutę šiuo spektakliu norėtum perduoti tiek jaunam, tiek suaugusiam žiūrovui?
– Veikiau norėčiau palinkėti ateiti į spektaklį tiek jaunam, tiek vyresniam žiūrovui, su šeimomis, o po spektaklio skirti laiko vienas kitam ir nuoširdžiai pasikalbėti spektaklyje pastebėtomis temomis. Tikiu, kad išryškės ne viena žinutė.
– Žinome, kad skaičiuojate pasirodymų skaičių. Įdomu, kelintas pasirodymas bus Rokiškyje?
– Dabar net suabejojau. Visus kartus fiksuoja šokėjas Rokas, o jo šiuo metu nėra šalia. Parašiau jam. Žinau, kad netrukus ras akimirką atsakyti tarp šokio paskaitų Amsterdamo menų universitete… 39 kartas!
– Ir paskutinis, bene svarbiausias klausimas. Ar atskleisi paslaptį, kas tas tryliktasis veikėjas scenoje?
– Turbūt nesuprantu klausimo (šypsosi). Pasirodymo metu scenoje veikia dvylika šokėjų. Ir visa galia tik jų pačių kūnuose ir širdyse (šypsosi).
Į šokio spektaklį „me two / Savoj krūvoj“ balandžio 6 d. 18 val. svečių namuose „Leokordis“ kviečiami visi paaugliai ir suaugusieji su artimaisiais. Spektaklio sklaidą Lietuvos regionuose iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba.
