Be nuolatinio nervų tampymo darbas laikrašty suteikia progas iš skaitytojų sulaukti netikėčiausių klausimų. Štai skambina moteris ir skundžiasi: “Kaip apie žemdirbių šventę sužinos tie, kas neprenumeruoja laikraščio?” Arba: „Kodėl rašote, kad renginys 11 valandą vyks šiandien, jei aš po vienuolikos atsiverčiau laikraštį ir jau niekaip nespėsiu?”
Nežinau ką ir atsakyt. Tik eilinį kartą įsikalu į galvą, kad ketvirtoji valdžia vaidina ne epizodinį vaidmenį. Jau vien todėl verta klausyti ir atsakingai reaguoti į kiekvieną anapus ragelio pasakytą žodį. Net jei pasibarti skambina ne rajono meras. Taip taip, jis pernelyg dažnai nepatenkintas savo nežiniuko įvaizdžiu, pudruok nepudravęs, vis prasprūstančiu rašiniuose.
Apie anonimus, kurie tik nori išlieti pilnaties sukeltą stresą, čia nekalbėsim, tačiau seniai pastebėta – žiniuonių verti klausimai ir prašymai parašyti „apie ką nors gera” liejasi būtent šios mėnulio fazės metu.
Taigi, žiniasklaida gali sukurti skandalą net jei reportaže dūsaujant vaikštoma tarp uždarytų durų. Gali iš silikoninių žaisliukų sukurti „žvaigždes”, kasdien iš ekranų postringaujančias ne tik apie kremus. Iš gero režisieriaus sugeba padaryti marazmatiką… Ir atvirkščiai, iš klerko, kuris turi reikalų su Specialiųjų tyrimų tarnyba – savimi patenkintą lyderį, galbūt vertą statyti kandidatu į merus. O norite? Iš apsukraus avantiūristo – labdaros karalių. Dar ir su aureole, kuri nusėta švytinčiomis dulkėmis. Visos tos aukso dulkės, aišku, netikros. Manipuliacijos ir demagogijos arba viešojo kalbėjimo meistrų sritis. Ją įvaldžiusieji protingą taip pat sugebės paversti durniumi, o iš tuščio puodo išspaus muziką. Ir dar privers galvot, kad ji geniali…
Ypač dabar, prieš rinkimus, manipuliatoriai plauna smegenis tiems, kas leidžiasi jas plauti. Leidžia tai daryti nuvarginti gyvenimo nuo algos iki algos, nuleidę galvas, įsitikinę, kad „austrės KASDIENINIAM stalui” – vien didžiųjų privilegija, o smurtas šeimose būna tik tarp pašalpas gaunančių ir viešuosius darbus dirbančių žmonių.
Kai kurios partiečių ištobulintos tendencijos gajos ir tarp jaunų žmonių. Jau kelintą kartą, kalbant su jaunaisiais lyderiais, pastebiu kiek daug jie žino apie atsakomybę, ir kokia svarbi jiems diegiama vertybė yra mokėjimas viešai KALBĖTI . Lyg panacėja. Ir niekas net žodeliu neužsimena apie kokią nors gamtos apsaugą, skaitymą ar rašymą (bet apie rašymą nekalbėsim, nes komentatoriai viešose erdvėse dažniausiai būna labai drąsūs, tačiau su kaukėmis).
Niekas nepaneigs mokėjimo kalbėti naudos. Retas, nemokantis valdyti auditorijos, gali pretenduoti į antrą, trečią ar ketvirtą kadenciją. Seime, mero, patarėjo ar ministro kėdėje. O kadencijos šiandien ne vienam yra labiausiai geistina ir gyvenimą įprasminanti sritis. Net juokdariui, kuris mato tik viršutinę medalio pusę – „tarkim, Seime moka daug, o dirbti nieko nereikia”.
Tai kodėl gi nepabandžius. Reiktų įstoti į „teisingą” partiją. O gal mokėti drožti, sportuoti, būti dvasingam, gražiam ir apskritai tobulam, kad pats ir be jokių partijų išsikeltum savo kandidatūrą? Gal tada tikrai pavyks „priversti administracijos direktorių, kad jo pavaldiniai savivaldybėje dirbtų”.
Panašu, kad tokių plepalų vis daugės ir daugės. Apie seniūno Arūno „Fordą”, baseiną, Smuškevičių… Sovietų didvyriui, žinoma, jokio skirtumo, kad mūsų politikieriai tai „griauna” tai „stato” jo paminklą. O vat besiriejančios mokytojų profsąjungos, matyt, paliks pedagogus prie suskilusios geldos – politinėms bangoms pasidavę pedagogai net ir neįtars tapę vertingomis žuvimis manipuliatorių tinkluose.
O kol politinis fonas saulės dar visai neužtemdė, galima užsiminti ir apie kultūrą.
Tik va, pastaraisiais metais Rokiškyje ją įprasmina žodis „miuziklas” ir jų dievas Povilas Meškėla. Jis užgožia net dievdirbį Šepką, kuriuo taip didžiavomės. Deja, dešimtmečiais nekintantis Rokiškio savivaldybės skiriamos premijos dydis geriausiam Lietuvos medžio meistrui verčia abejoti ar didžiuojamės šiandien.
O štai muzikinių šou kūrėjai jau pajuto aukso gyslą. Kuomet surenka keturias sales žiūrovų ir kiekvienas už bilietą pakloja daugiau nei 30 litų. Garantuotas pelnas, ideali komercija, lengvai virškinama, be didelių pretenzijų. Tiesiai į dešimtuką. „Kažkokios operų arijos, bet gražu”, – sakė kažkas pernai po senųjų metų palydų… Viskas ok? Ne, lieka kažkoks kartėlis, kurio nenuplauna miuziklų pabaigoje iš dangaus krintančios „aukso dulkės”. Todėl, kad… Meškėla jau atsibodo. Kolegės net juokauja – bijo atidaryti konservus, „kad tik iš ten neiššoktų Meškėla su Kovaliovu”.
O štai Neringos debiutas Rokiškio liaudies teatre buvo giriamas. Ne tik dėl pagrindinių aktorių vaidybos. Režisierė nebijo rizikos, kritikos ir apkalbų, moka įsiklausyti į žinovų pastabas. Todėl „Bernardos Albos” premjera, kuri bus pakartota lapkričio 20 dieną, tikėtina turės daugiau ugnies nei vaidinant pirmą kartą. Ugnies, kuri gimsta iš patirties, tylos ir ašarų, kuri neleidžia nueiti paviršiumi, taip ir nepajutus deginamo skausmo.
Ugnies, kuri būtina ne tik kuriantiems, bet ir tiems, kas nori būti valdžioje.
Reda MILAKNIENĖ
