Aldona Emilija Mažeikienė, gyvenanti Stasiūnų kaime (Obelių sen.), šiandien švenčia 70-ąjį gimtadienį. Jubiliatė sako metų neskaičiuojanti: jie – tarsi viena diena, kupina džiaugsmo, laimės ir svajonių išsipildymo…
Reikėjo išlaukti
A. E. Mažeikienės gimtinė – Dundiškių kaimas, 10 kilometrų nuo Obelių seniūnijos centro. Vienkiemyje, vidury laukų, stovėjusioje troboje gyveno keturių asmenų šeima.
„Broliui gimus, aš jau ruošiausi eiti į mokyklą. Svobiškyje (Obelių sen.) baigiau aštuonmetę, o daugiau mokytis manęs tėvai nebeleido, nes buvo sunkūs laikai. Nebuvo pinigų, be to, reikėjo padėti namuose ir kolūkio fermose. Brolis už mane jaunesnis šešeriais metais. Jam baigus mokyklą, finansinė šeimos situacija buvo palankesnė, ir tėvai jau turėjo galimybę išsiųsti jį mokytis elektriku“, – prisimena pašnekovė.
Moteris įsitikinusi – kas nori mokytis, tam niekas nesutrukdys: „Nors manęs tėvai į mokslus neišleido, aš vis tiek baigiau dvylika klasių, įgijau veterinarės specialybę. Žinoma, reikėjo išlaukti. Likusias keturias klases baigiau vakarinėje mokykloje jau ištekėjusi, o mokytis specialybės mane išsiuntė kolūkis.“
Ką šita moteriškė čia veikia?!
A. E. Mažeikienė juokiasi prisiminusi momentą, kai apsisprendė pasirinkti ne moterišką specialybę: „Tada jau dirbau kolūkio fermoje. Vieną dieną mane pasikvietė kolūkio pirmininkas ir sako – Aldona, eik mokytis karvių sėklintoja. Oi, pamenu, nusikvatojau nuoširdžiai ir garsiai – per visą kontorą. Galvoju, kokia nesąmonė, kur matyta, moteris – sėklintoja? Vėliau vis dažniau pagalvodavau apie šį pasiūlymą. O ir pirmininkas nenusileido, vis spyrė sutikti. Na, ir sutikau. Patikėkite, kaip buvo nesmagu, gėda, kai nuvažiavau į Gruzdžių (Šiaulių r.) technikumą. Nueinu į pirmą paskaitą, o ten sėdi vieni vyrai. Atsisuka jie į mane ir žiūri tokiom klausiančiom akim: ką šita moteriškė čia veikia?! Be manęs, atėjo mokytis dar dvi moterys, paskui visi vieni prie kitų įpratom ir atrodė, kad taip ir turi būti.“
Baigusi mokslus pašnekovė dirbo ne tik savo kolūkio fermose, bet ir važinėjo į kaimyninius. Anot pašnekovės, kaimeliuose niekas iš jos specialybės nesijuokė, visi vieni kitus pažinojo, niekuo nesistebėjo.
Vėliau minėtas kolūkio pirmininkas A. E. Mažeikienę įkalbėjo stoti mokytis sanitarės specialybės ir tapti kaimo veterinaro padėjėja. Moteris neslepia: šis darbas suviliojo ne tik dėl ganėtinai lengvos specifikos, bet ir dėl šiek tiek didesnio atlyginimo. Sėklindama karves ji gaudavo 80 rublių algą.
Vaikystės prisiminimai
Gimimo dienos išvakarėse sukaktuvininkė prisiminė ir savo vaikystę. „Kadangi mes gyvenome vienkiemyje, aplinkiniai namai nuo mūsų buvo nutolę mažiausiai per kilometrą, todėl ir vaikiškų žaidimų nebūdavo daug. Visi, net vaikai, privalėdavo dirbti fermose. Labiau linksmindavomės eidami į mokyklą: iš visų pašalių susirinkdavome į vieną būrį ir keliaudavome visi kartu. Labai gerai pamenu nutikimą, kai visas knygas ir sąsiuvinius suliejau rašalu. Anksčiau kuprinių nebūdavo, todėl knygas į mokyklą nešdavomės kartoninėje dėžutėje. Eini žiemą, o kalneliai visi šerkšnoti, labai gražu. Bet kam vaikams tas grožis? Svarbiausia – smagumas! Taigi mes visi susėdam ant tų dėžučių ir čiuožiam nuo kalno. Taip grįždami iš mokyklos čiuožinėjom gal dvi dienas, o trečiąją… Nučiuožusi nuo kalno atsisuku – ogi paskui mane… mėlynas sniegas. Atidarau tą dėžutę, o ten – rašalinė sudužusi. Visos knygos, visi sąsiuviniai rašaluoti. Labai bijojau eiti namo, žinojau, kad gausiu pylos. Bet kažkaip viskas baigėsi geriau, nei tikėjausi. Žinoma, tėvai labai barė, juk reikėjo vėl pirkti knygas, bet lupti tikriausiai negavau, jei nepamenu“, – juokiasi moteris.
Užtat pašnekovė labai gerai prisimena, kai ji pavėlavo namo ir dėl to nukentėjo vaikiškas užpakaliukas: „Tais laikais tėvai buvo labai griežti savo vaikams. Būdavo, jei išeini pas draugus ir pasakai, kad, pavyzdžiui, namie būsi trečią valandą, neduok Dieve, nepareini… Taip nutiko ir man. Užsižaidėm su drauge ir grįžti namo pavėlavau. Gavau lupti. Žinot, pavojingi laikai ir tada buvo, skrebai vaikštinėjo, partizanai miškuose gyveno, bijojo tėveliai dėl savo vaikų saugumo.“
Slėpė partizanus
A. E. Mažeikienė pasakoja tai, ką girdėjusi iš savo mamos: „Buvo tokia „politika“ – į namus bet kada galėjo ateiti skrebai. Gyvenome vienkiemyje, prie miško. Tokios trobos kėlė dar didesnį susidomėjimą, nes miškuose slėpėsi partizanai. Skrebai manydavo, kad žmonės gali juos šelpti ir slėpti. Kartą pas mus kaip tik buvo užklydę partizanai, o į langą pradėjo baladoti skrebai. Mama partizanus greitai paslėpė kamaroj. Man tebuvo gal metukai, miegojau lovytėj prie krosnies, o po lovyte – įstrižai sunertos lentos. Mama pasakojo, kad atėję skrebai stipriai patraukė mano lovelę ir šautuvo galu pradėjo ardyti tas lentas. Matyt, galvojo, kad ten mama slepia miškinius. Triukšmas mane pažadino, aš pradėjau verkti nesavu balsu, o mama – rėkti ant tų skrebų. Laimė, nieko neradę, jie išėjo. Jei būtų atradę partizanus, būtų mus visus iki vieno sušaudę.“
Moteris pamena ir tai, kaip buvo nušauta jų kaimynė, ėjusi iš pirties. Mat kariai pamanė, kad nuo pamiškės namų link traukia vienas iš miškinių…
Vestuvių išvakarėse – laidotuvės
Jubiliatė neabejoja: laimingo gyvenimo viena pagrindinių priežasčių – mylimas vyras. Vladislovą Mažeikį Aldona Emilija pažinojo iš darbo fermoje laikų, tačiau meilė prasidėjo netikėtai: „Ši istorija irgi labai juokinga. Susipažinau ne su Vladislovu, o su jo broliu. Jis mane mergino, šokdino per vakaruškas. Tačiau taip nutiko, kad jam reikėjo kuriam laikui išvykti. Paskui man Vladukas pasakojo, kad iš brolio gavo laišką, kuriame jis prašė „pasaugoti mano Aldutę, kad su kitais nešoktų“. Kol jo brolio nebuvo, Vladislovas tikrai „vykdė“ savo pareigą – saugojo mane. Tačiau taip jau nutiko, kad prisaugojo – ėmėm mes draugauti. Nieko, grįžęs brolis visai nepyko, jam dėdė kitą pripiršo. Ir susituokė jiedu greičiau, o mes draugavome metus.“
Jiedu susituokė jauni – Aldonai Emilijai buvo 19 metų, o Vladislovui 23-eji. Deja, moters vestuvės buvo liūdnos. „Todėl, kad išvakarėse palaidojau tėvelį. Birželio 26-ąją dalyvavom laidotuvėse, o 27-ąjai buvo užsakyta metrikacija. Negi beatšauksi? Nekėlėm jokios puotos, tiesiog „susirašėm“, ir tiek. Aišku, buvo liudininkai, keletas svečių, tačiau be jokių iškilmių. Susituokėme kukliai, bet užtat kartu nugyvenom 45 metus, užauginom du nuostabius sūnus“, – susigraudina moteris.
Sūnų rado po krūmu
Apie savo vaikus moteris kalba su didžiule meile ir švelnumu. Pašnekovė sako, kad vaikai užaugo labai geri, nėra prikrėtę jokių šunybių: „Menu vieną tokį rimtą nutikimą, kai Ričardas, vyresnysis sūnus, mane labai išgąsdino. Buvo dar visai mažas, gal trejų metukų. Mes su mama grėbėm laukuose šieną. O tais laikais kur gi paliksi vaiką – nešdavomės kartu. Patiesdavome prie savęs paklodę, pridėdavom žaislų ir vaikas žaisdavo. Kartą atsisuku – vaiko nebėra. Siaubingai išsigandom, pradėjom visur jo ieškoti, šūkauti… Netoliese buvo kūdra, todėl pagalvojom apie blogiausią… Įbridom su mama iki pažastų į tą kūdrą, su grėbliais pradėjom vandenį graibyti – nieko. Pradėjau panikuoti, verkti… Kaip tik tuo metu mano mama mažylį rado miegantį po serbentų krūmu. Matyt, jam nusibodo žaisti, o gal per karšta pasidarė, tad vyrukas nusprendė susirasti geresnį kampelį poguliui. Nelietėm mes jo, pamiegojo ir pats atkulniavo atgal. Svarbiausia, kad buvo gyvas ir sveikas.“
Vaikams – tėvų vaidmuo
Iki šiol aktyvi moteris jėgų turi viskam. Ji tikina, kad ir išėjusi į pensiją nelinkusi užsidaryti namuose ir žiūrėti televizorių: „Visą gyvenimą ėjau, dariau, dalyvavau ir dar neketinu sustoti. Labai gera jaustis reikalingai.“ Aldona Emilija užsiima įvairia saviveikla, daugiau nei 10 metų priklauso Obelių senolių klubui. Kartu su klubo bendraminčiais kuria spektaklius ir juose vaidina: „Mes turime tradiciją – kiekvienais metais prieš Motinos dieną parodome spektaklį. Pernai metais net 13 kartų buvo išvažiavę į aplinkinius miestelius parodyti, ką sukūrėme.“
Entuziastingai moteris pasakoja ir apie Antanašės (Obelių sen.) bendruomenę, kurios nare ji tapo prieš penkerius metus. „Turiu tikrai daug veiklos: spektaklių repeticijos, veikla bendruomenėje, o kur dar darbai aplink namus… Beje, jei senolių klubas sugalvotų vėl suburti chorą, tikrai mielai prisijungčiau prie jų“, – sako pašnekovė.
Moteris juokiasi, kad per šitokią galybę užsiėmimų namiškiai jos beveik nemato. „Vos man paskambina kas iš bendruomenės ar klubo, aš ir išlekiu. Vaikams tik palieku raštelį, kad grįšiu vėliau“, – vietoje nenustygsta septyniasdešimtmetį švenčianti moteris.
Miglė KATINAUSKIENĖ
