Rokiškio anoniminių alkoholikų (AA) grupelė „Vilties kibirkštėlė“ pakvietė rokiškėnus į atvirą susirinkimą. Žmonių, kurie kenčia nuo šios priklausomybės ir norėtų žengti pirmą žingsnį į blaivų gyvenimą, šįsyk grupelė nesulaukė. Tačiau atėjo keli alkoholikų artimieji – mamos, žmonos… O štai po susirinkimo grupelė sulaukė naujo žmogaus, panorusio atsisveikinti su priklausomybe ir į pasaulį pažvelgti blaiviomis akimis.
Vėžį įveikti buvo lengviau…
Rokiškėnas Tomas (pašnekovų vardai jų prašymu pakeisti, – aut. past.) – vienas grupelės naujokų. Inteligentiškas, išsilavinęs pusamžis vyras blaivybės „stažą“ apibūdino taip: „Bėga aštuntas mėnuo.“ Savo skaudžią gyvenimo istoriją jis pradėjo pasakoti nuo jaunystės. „Draugystė su alkoholiu prasidėjo studijų metais. Išvažiavau į didmiestį studijuoti institute. Argi aš, kaimo berniokas, prilygsiu bendrakursiams, drąsiems didmiesčio vyrukams, kurie drąsiai kilnojo taurelę? Žinoma, prastesniu už juos pasirodyti nenorėjau“, – slidaus kelio į priklausomybę pradžią prisiminė Tomas.
Drąsieji kurso draugai, anot jo, taip ir liko „šventadieniniais pijokais“, o jis… pamažu ritosi pakalnėn. Iš pradžių gėrimas pernelyg ir netrukdė, nebent žmona ir vaikai pabambėdavo… Tik štai prieš keletą metų Tomas išgirdo negailestingą diagnozę – susirgo onkologine liga. „Žinia taip sukrėtė, kad „šlaviau“ ketverius metus, nematydamas šviesios dienos“, – prisipažino pašnekovas. Visgi liga pasitraukė, o štai priklausomybė alkoholiui ir visos pasekmės liko.
Į AA grupelę Tomas atėjo beveik praradęs viltį atsitiesti, išbandęs kodavimus, „torpedas“ ir kitas brangiai kainuojančias priverstinės blaivybės priemones. Kaip ir daugelis alkoholikų, jis tikėjosi, kad AA grupelėje išmoks gerti saikingai. Šį požiūrį teko pakeisti. „Supratau, kad niekada nebegalėsiu gerti nė lašo. Tad manęs nebedomina nei puotos, nei šventės, nei vyno ar konjako degustacijos“, – sakė Tomas.
Kas pasikeitė per tuos blaivybės mėnesius? „Daug kas: pirmiausia gerai jaučiuosi. Antra, sūnus sako, kad po mano apsilankymo AA grupelėje su manimi galima bent jau susikalbėti“, –sakė Tomas. Jis pirmasis garsiai išsakė sentenciją: „Susirgti alkoholizmu reikia daug lėšų. Kas besuskaičiuotų pinigus, kuriuos per tą laiką pragėriau? O štai sveikti, pasirodo, galima veltui…“
„Niekas nesvajoja
būti alkoholiku“
Rokiškėnas Aleksandras netrukus švęs blaivybės dešimtmetį. Savo istoriją jis pradėjo žodžiais: „Niekas nesvajoja būti alkoholiku.“ Nesvajojo ir jis: jaunystėje norėjo tapti vairuotoju. Ir tapo. Tik, kaip ir daugelis rajono jaunuolių, susidraugavo su stikliuku. „Negi į šokius eisi blaivas? Nedrąsu merginas užkalbinti. Reikia „apšilti“. Tik man atrodė, kad „apšilimui“ butelio degtinės lyg ir mažoka, daugiau reikėtų“, – sakė jis.
Aleksandras, žvelgdamas į praeitį, prisipažino, kad net ir tuomet, kai žmonai ir aplinkiniams atrodė saikingai geriantis, iš tiesų jokio saiko neturėjo. „Iš pažiūros atrodė, kad moku gerti tinkamai: tik savaitgaliais. Jei penktadienį švęsdavau, šeštadienį, nors ir kentėdamas pragariškas pagirias, sveikatos „netaisydavau“: pirkdavau limonadą, virdavau arbatą ir galvos skausmą iškentėdavau. Draugai, žinoma, nesuprato, kodėl taip kankinuosi. Jų patarimas – „išmesk šimtgramį, ir palengvės“, – pasakojo Aleksandras. Jis mano, kad toks susivaldymas buvo tik saviapgaulė: „Argi galima saikingu gėrimu vadinti tai, kad aš gerdavau nors retkarčiais, bet visuomet „iki pergalingos pabaigos“, kitaip sakant, kol nusmigdavau?“
Trūkt už vadžių…
Sakoma, kad akivaizdžiausias ženklas, kada peržengiama riba tarp nesaikingo gėrimo ir priklausomybės, yra pirmasis „sveikatos pataisymas“ esant pagirioms. „Kartą ir aš neatsispyriau draugų patarimams: „pataisiau sveikatą“. Įvyko stebuklas: galva nustojo plyšusi, pasijutau žmogumi. Tad kodėl neišgerti dažniau? Taip neatsargus „sveikatos taisymas“ vis ilgiau užsitęsdavo“, – sakė jis.
Kadangi Aleksandras ėmėsi nedidelio verslo ir tapo darbdaviu, niekas nedrįso jam priekaištauti, kad užtrunka ne darbe ar apskritai į jį nenueina, nes atsiranda „svarbesnių reikalų“. Žmona ėmė mušti pavojaus varpais. O jis save apgaudinėjo sena alkoholikų giesmele: „Alkoholikas stovi prie konteinerio be batų ir šlapiomis kelnėmis. O aš turiu įmonę, darbuotojų, dvi mašinas ir… kelnės nešlapios. Tai koks aš alkoholikas?!“
Kaip ir daugelis priklausomybės liūnan patekusių žmonių, Aleksandras bandė pats gelbėtis. Tačiau atsidūrė situacijoje, kai degtinės nekenčia it maro, tačiau… gyventi be jos negali. „Įvyko kažkoks stebuklas: „apyšiltį“ žmona prikalbino važiuoti į sostinės priklausomybių centrą. Žinoma, išvakarėse surengiau iškilmingą atsisveikinimą su svaigalais: juk reikia paskutinį kartą atsigerti. Ištvėriau tik iki Utenos. Žmonai liepiau pasirinkti: arba ji stos degalinėje ir aš nusipirksiu „flečkutę“, arba lai veža atgal į Rokiškį. Degalinėje nusipirkau degtinės…“ – pasakojo Aleksandras.
Po gydymo priklausomybės centre jis atėjo į Rokiškio AA grupelę. „Kad ir su nauju paltu ir ne paskutiniais batais, bet visgi teko pripažinti: esu alkoholikas. Iš pradžių jaučiausi atlikęs žygdarbį, kad apskritai į ją atėjau. Sėdėjau ir galvojau: štai, esu grupelėje, o dabar visi stenkitės mane gelbėti. Po kelių apsilankymų supratau: keistis turiu pats“, – pirmuosius blaivybės žingsnius prisiminė pašnekovas.
Keista, bet… veikia
AA veikla paremta Dvylikos žingsnių ir Dvylikos tradicijų programa. Pirmoji AA draugija buvo įkurta 1935 m. JAV. Dabar AA grupės visame pasaulyje vienija per 2 mln. žmonių. Vien tik Lietuvoje priskaičiuojama 129 AA grupelės. Kaip patikėti AA, jei nuo priklausomybės negelbsti nei detoksikacijos, nei gydymas priklausomybės ligų centruose, nei kodavimai, nei vaistai? „Aš irgi iš pradžių netikėjau. Štai viename Lietuvos AA grupelių visuotiniame suvažiavime kalbėjo juodaodis pranešėjas, negeriantis 25 metus. Aš mačiau jį ant scenos blaivų, klausiau jo istoriją. Mačiau šimtus kitų žmonių, įvairių tikėjimų ir tautybių, kurių gyvenimai pasikeitė atėjus į AA. Jie – blaivūs. Vadinasi, ši pagalba veikia. Ir ji – nemokama, kiekvienam prieinama, tereikia ateiti“, – sakė jis.
Tą patį pasakojo ir rokiškėnas Vytautas. Jis irgi prieš ateidamas į AA išbandė visas priemones gyventi blaiviai: gėrė vaistus, kodavosi, mokėjo psichologams už konsultacijas. Ar visa tai veikė? „Pragėriau darbą, šeimą“, – sakė jis. Anot pašnekovo, sunkiausia jam buvo susitaikyti su mintimi, kad niekados nebegalės gerti saikingai. „Man buvo sunku išgyventi kalendorinius metus be alkoholio. Be jo neįsivaizduojami draugų ir šeimos gimtadieniai, darbas sode, žvejyba, vėžiavimas, poilsis prie ežero. Prireikė laiko suprasti, kad visuose išvardintuose įvykiuose galima būti ir blaiviam.“ Keistis reikia laiko. „Štai jei visą gyvenimą srėbei barščius šaukštą laikydamas dešine ranka, tai pradėjus valgyti kaire ranka, dar pusmetį sriubą taškysi po stalą“, – sakė Vytautas.
„Gero žmogaus sindromas“
Viena apsilankiusiųjų atvirame susirinkime klausė, ar nepatartų grupelės nariai, kaip mesti rūkyti. „Mes stengiamės spręsti savo bėdas“, – sakė Aleksandras ir paaiškino: „Štai, tarkime, žmogus neturi kojos, o aš turiu abi. Aš galiu tik labai apytiksliai įsivaizduoti, kaip jis bando išlaikyti pusiausvyrą, kaip tvarkosi savo kasdienius reikalus, kaip jaučiasi, kai kažkas į jį žiūri gatvėje. Taip ir su kitomis priklausomybėmis: mes negalime suprasti, kaip jaučiasi užkietėjęs rūkalius, narkomanas ar lošėjas. Todėl ir tinkamai padėti negalime“, – aiškino jis.
Aleksandras paneigė ir labai populiarų mitą, esą gerti vyrai pradeda dėl blogų žmonų, o gerų žmonų vyrai priklausomybių neturi. „Štai anksčiau eidavau gatve ir visi man šypsojosi, plojo per petį: tu – geras žmogus. Ir tik viena žmona namuose pasitikdavo su priekaištais, o kartais dar ir aprėkdavo. Visi myli ir palaiko, tik jai vienai negerai… Keistuolė kažkokia… O iš tiesų, visiems tiems „geriečiams“ buvo ant manęs, švelniai tariant, nusišvilpti. Ir tik žmonai buvo ne vis vien, ką aš darau su savo gyvenimu. Ji, kaip įmanydama, bandė padėti, nes mane myli“, – aiškino Aleksandras.
O rūpestis ir baimė dėl mylimo žmogaus alkoholikų moterims – kasdienybė. Juk net 25 proc. alkoholikų žūsta jau pirmojoje alkoholizmo stadijoje. Dažniausia mirčių priežastis – rizikingas elgesys. „Pritariu. Manęs jau seniai neturėjo būti šioje žemėje. Rizikavau dažnai: prabudęs ryte, žvelgdavau pro langą: automobilis kieme, bet neprisimenu, kad būčiau vairavęs. Laimė, būdamas neblaivus nepadariau avarijos, nesužalojau kito žmogaus, pats likau sveikas ir gyvas“, – aiškino Aleksandras.
„Vilties kibirkštėlės“ grupė renkasi kiekvieną pirmadienį ir ketvirtadienį 19 val. Rokiškio šv. evangelisto Mato parapijos namuose (Nepriklausomybės a. 4), tel. pasiteirauti (8-698) 23949. Ten laukiami visi, turintys priklausomybę nuo alkoholio ir norintys gyventi blaiviai. Šis noras – vienintelė sąlyga norint būti AA nariu.
Lina Dūdaitė
